Adomas Mickevičius: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(ROMANTIZMAS, XIX a.)

Lietuvos – Lenkijos poetas, Lietuvą laikęs savo tėvyne, vienas garsiausių Europos romantikų.

Studijavo VU, su draugais įkūrė Filomatų draugiją (už tai buvo ištremtas į Rusiją). Kaip poetas karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą.

vienas garsiausių Europos romantikų. Romantizmo pradžia Lietuvoje ir Lenkijoje – tai A. Mickevičiaus poezijos knygelės publikacija 1822 m. Vilniuje. Programiniame eilėraštyje „Romantika“ poetas atskleidžia jausmų dominavimą: „Širdį turėk, žvelk į širdį.“ Tai reiškia: užjausk kitą, nes vienintelė žmonių jungtis – jausmai. Vėliau Vilniuje išleidžiama poema „Vėlinės“ (kai kurios dalys), poetinė apysaka „Gražina“. Jau tremtyje parašomos poemos: „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, sonetai ir kt.

Mickevičius, vienas garsiausių Europos romantikų, gimė istorinėje Lietuvoje (Naugarduke, dab. Baltarusija), baigė Vilniaus universitetą, mokytojavo Kaune, lenkų kalba rašė apie istorinę Lietuvą, rėmėsi pilietine tapatybe, susijusia su buvusios LDK tradicijomis (istorija, statutu). Už veiklą slaptoje filomatų draugijoje ištremtas iš Lietuvos į Rusiją, vėliau emigravo į Europą. Taigi neatsitiktinai jo kūryboje atsirandaišėjimo iš tėvynės, jos praradimo temos ir motyvai.Klajūno atskaitos tašku, orientyru tampa prarasti namai.

Istorinis kontekstas:
  • Netekus valstybingumo, buvo svarbu išlaikyti kultūrinį savitumą, piliečių atmintyje saugoti buvusios valstybės viziją.
  • Didelę įtaką darė VU – švietimo ir mokslo centras. Įkvėpti patriotinės dvasios, moksleiviai ir studentai būrėsi į draugijas, pasiryžę šviestis, tobulėti.
  • Domimasi savo šalies istorija.

Adomas Mickevičius - POEMA „PONAS TADAS“

Adomui Mickevičiui tėvynės praradimas tapo kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Pavyzdžiui, poema „Ponas Tadas“, parašyta jau senstančio poeto tremtinio, apgaubia gimtinę ilgesio ir idealizacijos šydu. Pats Adomas Mickevičius šia poema formavo lietuvių tautinę sąmonę, žadino pasigėrėjimą ir pasididžiavimą herojiška savo tautos praeitimi. Meilė ir pagarba gimtajam kraštui formuoja žmogaus pasaulėžiūrą: „“Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko…” Lietuva A.Mickevičiaus kūryboje yra kaip ideali amžinos kartos, gėrio ir pasakų šalis. Autoriaus lietuviškumas- iš pasąmonės. Jis yra kaip poeto šešėlis, gerai matomas ne tik pačiam poetui, bet ir jo amžininkams. Lietuviškumas, kaip žemės žymė A.Mickevičiaus kūryboje. Senovės Graikijos dramaturgas Euripidas kartą yra pasakęs: „Didžiausia nelaimė savosios tėvynės netekti.“ Žmogus, netekęs mylimos tėvynės, galima sakyti netenka dalies savęs, nes tikras patriotas gerbia, gina, myli ir aukština savo gimtąją šalį.

Adomas Mickevičius - POEMA „GRAŽINA“

  • Vaizduojami kovų su kryžiuočiais laikai
  • Vieninteliam tikslui – tėvynės laisvei – pasiekti aukojama ne tik laimė, bet ir gyvybė. Tik taip Gražina gali išgelbėti savo vyro – Naugarduko kunigaikščio ir gimtinės garbę.
  • Herojiška auka išgelbsti Lietuvą, atsidūrusią prie gyvenimo ir mirties ribos.
  • Toks kūrinys ugdė tautinę savimonę, stiprino patriotinius jausmus.

Adomas Mickevičius - „ODĖ JAUNYSTEI“

Reiškiamas jaunajai kartai būdingas stiprių jausmų ir užmojų troškimas, jaunatviškas entuziazmas keisti pasaulį. Skelbiamas žmonių bendrystės, brolybės idėja, tikėjimas pasaulio atsinaujinimo galimybe.

Adomas Mickevičius - „KRYMO SONETAI“ (CIKLAS) SONETAS „AKERMANO STEPĖS“

Lyrinis subjektas žavisi svetimo krašto grožiu: jis vežimu tartum laivu plaukia stepe – sausu okeanu, bet gamtos grožis nenumalšina gimtojo krašto ilgesio. Žmogus stebi žvaigždes, įsiklauso į tylą, norėtų išgirsti balsus iš Lietuvos, tačiau su liūdesiu ištaria „Važiuokim, nieks nešaukia“

Žmogus praradęs tėvynę jaučiasi kaip tremtinys, jo kančios negali nuslopinti įspūdingas svetimo krašto grožis.

Tėvynė, kaip prarastas rojus

Tėvynės, kaip prarasto rojaus, tema atsiskleidžia sonete „Akermano stepės“ (eilėraštis iš rinkinio „Krymo sonetai“). Griežta soneto forma atveria išorinio ir vidinio peizažų susipynimą. Išorinis svetimas (Ukrainos) gamtovaizdis leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį prarastos Lietuvos peizažą. Svetimos šalies blizgantys orientyrai: Dnestro vandenys ir švyturio šviesos, klaidina žmogų – jis pakelia galvą į žvaigždes, aukštesniuosius orientyrus: ieško danguje Aušrinės, su namais susijusio simbolio (krikščionybėje Aušrinė simboliškai reiškia Mergelę Mariją, Dievo Motiną). Klausos motyvas liudija perėjimą į kitą – prisiminimų, prarastos tėvynės – erdvę. Girdimi balsai iš Lietuvos: skrendančios gervės, žolėje besisupantis žiogas, šliaužiantis žaltys (žalčio motyvas – prarasto rojaus, t. y. tėvynės, elementas). Šis sonetas – tai tėvynės ilgesio raiškos modelis, kuriame susiduria du peizažai: išorinis ir vidinis, t. y. realus (Ukrainos stepių) ir atgaivintas vaizduotės, prisiminimų (Lietuvos gamtovaizdis).

Tėvynės praradimas – sunki liga

Poemos „Ponas Tadas“ invokacijoje Tėvynės praradimas suvokiamas kaip sunki liga – nostalgija:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko.

Šią ligą gali išgydyti tik stebuklas – Dievo Motinos Marijos įsikišimas: „… tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą.“

Ne veltui minimos net trys kulto vietos, susijusios su minėta dievybe ir tarsi sujungiančios buvusias LDK žemes, mat viena kulto vieta yra Vilniaus Aušros vartai, kitos – dabartinėse Lenkijos ir Baltarusijos teritorijose. Deja, stebuklas neįvyksta, tačiau galimas ir dalinis grįžimas į tėvynę – tai prisiminimų atkūrimas žodžiu: taip menas įgyja gydančią grožio galią. Žodžiais atkuriama prarasta tėvynė, ji pirmiausia suprantama kaip peizažas. Lietuvos kraštovaizdis kuria grožio perteklių: čia daug spalvų, derlingų laukų, prieš akis veriasi plačiai banguojantis Nemunas, susijęs tiek su gyvybingumu, tiek su istorija, tiek su prabėgusiu laiku (pagal Pasaulio medžio horizontalę vanduo susijęs su praeitimi). Taigi poemos „Ponas Tadas“ įžangoje prarasta tėvynės gamta (tas prarastas rojus) yra savarankiškas veikėjas, ne tik provokuojantis poeto kūrybines galias, bet ir gydantis sužeistą sielą.

Reikšmė

A. Mickevičiaus kūryba padarė didelį poveikį lietuvių rašytojams, ypač romantikams, nes visus juos siejo ta pati LDK kultūros tradicija. Šios tradicijos elementus: istorinę atmintį, gimtinės peizažo ir žmogaus ryšių svarbą – perėmė ir interpretavo garsiausias lietuvių romantikas Maironis.

Pirkinių krepšelis