Viduramžiai

Istorinis kontekstas

Viduramžiai – epocha, iškilusi po idiliško Antikos pasaulio žlugimo. Tai laikotarpis, apimantis tarpsnį nuo VI iki XIII amžiaus, o Vidurio ir Rytų Europoje užsitęsė iki XV a. (iki Renesanso atsiradimo).  Tai epocha, pasižymėjusi drastiškais pokyčiais visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame Europos gyvenimo. Žlugus Romos imperijai, susiformavo decentralizuota visuomenės santvarka, o tai lėmė feodalizmo (feodalizmas – tai santvarka, kurioje viešpatavo feodalų klasės nuosavybės teisė) atsiradimą.

Viduramžių kultūros bruožai

Viduramžių kultūrą ir literatūrą stipriai paveikė krikščioniškas pasaulio suvokimas. Krikščionybė, kuri buvo pripažinta IV a. Romos imperijoje, per Viduramžius plito tarp skirtingų tautų, įskaitant romanus, germanus, slavus ir baltus. Tačiau reikėtų paminėti, kad Viduramžiai apėmė tūkstantmetį, todėl ši epocha pasižymėjo įvairiomis idėjomis ir ideologijomis, kurdamos skirtingus bruožus atsižvelgiant į regionus.

Viduramžių literatūra

Viduramžių literatūra buvo glaudžiai susijusi su religija ir Šventuoju Raštu. Dauguma literatūros kūrinių remėsi Biblijos motyvais. Ši epocha taip pat pasižymėjo žanrų įvairove, pradedant istorinėmis kronikomis ir baigiant filosofiniais traktatais. Ankstyvuosiuose Viduramžiuose šv. Aurelijaus Augustino ir kitų Bažnyčios Tėvų kūriniai turėjo didelę įtaką epochos kultūrai.

Herojinis epas, kuris rėmėsi Europos tautų sakmėmis ir padavimais, buvo vienas iš ryškiausių Viduramžių literatūros žanrų. Epai dainuoti miestų aikštėse ir juose buvo šlovinamos tokios vertybės kaip draugystė, ištikimybė ir riteriška drąsa. Rūmų arba kurtuazinė literatūra buvo kuriama valdovų ir didikų pilyse. Vienas iš šios literatūros žanrų buvo riterių romanas, kuriame vaizduojamas krikščioniškas herojaus gyvenimas, jo ištikimybė širdies damai, meilės vertybės bei moralinio riterių kodekso laikymasis.

Dantė Aligjeris bei „Dieviškoji komedija“

Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), gimęs Florencijoje 1265 metais, yra viena iš didžiausių viduramžių literatūros asmenybių. Šiuo neramiu laikotarpiu, kuris pasižymėjo politinėmis kovomis, religiniais neramumais ir siekiu giliau suprasti žmogaus patirtį, Dantės genijaus balsas skambėjo aiškiai, perteikdamas tiek laikinojo, tiek amžinojo pasaulio viziją. Remdamasis klasikiniais Vergilijaus tekstais ir krikščionybės teologija, Dantė sukūrė pasakojimus, kalbančius apie sielos kelionę, jos iššūkius ir žmogaus būties esmę.

„Dieviškoji komedija“ – vienas didžiausių ir reikšmingiausių Europos literatūros kūrinių. Tai yra epinė alegorinė poema, kurioje aprašoma pagrindinio veikėjo – dažnai interpretuojamo kaip paties Danto – kelionė per tris mirusiųjų sritis: Pragarą (Inferno), Skaistyklą (Purgatorio) ir Rojų (Paradiso). Rašyta toskanų tarme, ši poema tapo revoliucinga ne tik dėl jos gilių teologinių ir filosofinių įžvalgų, bet ir dėl jos įnašo skatinant tautos kalbą, kurdamas kelią būsimai italų literatūrai. Kiekviena „Komedijos“ dalis suteikia unikalų žvilgsnį į žmogaus būklę, nuodėmės prigimtį, atgailavimą ir galutinį siekį rasti sąsaja su Dievu.

„Dieviškosios komedijos“ įtaka literatūrai, teologijai ir menams yra neįkainojama. Apie ją galima kalbėti daug: tai poetinės meistrystės atspindys, tarpusavyje siejantis viduramžių mąstymą, skolastiką, humanizmą ir mistiką. Turtingomis alegorijomis, įdomiais personažais ir sudėtinga kosmologija pasižymintis kūrinys kviečia skaitytojus iš visų erų apmąstyti savo gyvenimo audinį ir platesnę būties struktūrą. Genijaus Dantės vaizdinys susilieja su giliausiais egzistencijos, amžinojo teismo ir individo likimo klausimais.