Barokas

Istorinis kontekstas

Barokas – nuo XVI a. pabaigos iki XVIII a. vidurio gyvavusi kultūros epocha, kelianti daug klausimų kultūros istorikams. Epochos pavadinimas kildinimas iš portugalų kalbos – žodis barroco portugalų kalboje nusako netaisyklingų formų perlą. Trumpai tariant, barokas – tai epocha, įkūnijanti tai, kas nėra įprasta, taisyklinga ar teisinga žvelgiant iš Renesanso laikotarpio perspektyvos.
Baroko atsiradimas glaudžiai susijęs su kontrreformacija. Kovodama su protestantų judėjimu, katalikų Bažnyčia pasitelkė baroko meno, muzikos ir architektūros ekspresyvią galią, siekdama įkvėpti atsidavimą ir suteikti pavidalą religiniam pasakojimui.
Šią erą geriausiai įkūnija kontrastas. Jis vyravo visose epochos gyvenimo sferose: kontrastas ryškus tarp katalikų ir protestantų, tarp kylančios buržuazijos ir įsitvirtinusios aristokratijos, tarp tradicijų ir įsibėgėjančios Švietimo epochos. Baroko mene atsivėrė langas sudėtingam pasaulio virsmo procesui interpretuoti.

Pagrindinės baroko idėjos

Baroko pagrindinė idėja – sukelti emociją ir didingumo jausmą. Tai laikotarpis, siekęs ne atspindėti tikrovę, bet ją perdirbti, dramatizuoti. Meno kompozicijos buvo dinamiškos, užpildytos judėjimu ir įtampa.
Prabanga ir puošnumas, būdingi Barokui, taip pat atspindėjo to laikotarpio dvasią. Ši prabanga įkūnijo naujai atrastus Europos imperijų ir jų miestų centrus turtais. Tačiau sudėtingi detalės, kreivės ir puošybos nebuvo tik dekoratyvinės. Jos tarnavo tam, kad patrauktų žiūrovą į meninį kūrinį, įtrauktų į pasakojimo gelmę.
Baroko stiliuje guvus kontrastas. Muzikoje tai įkūnijo staigūs perėjimas nuo garso prie tylos. Tuo tarpu vizualiame mene šviesos ir tamsos sąveika buvo labai svarbi. Tai kontrastai, kurių gelmėje slypėjo baroko laikotarpio žmogaus pasaulėvaizdis, savyje įkūnijantis šviesos ir tamsos kovą.

Baroko menas

Baroko epocha laikyta aukso amžiumi. Šios eros menui būdinga ne tik amą atimanti estetika, bet ir siekis įtraukti, pavergti stebėtojo dvasią.
Pavyzdžiui, vienas žymiausių pasaulio dailininkų Rembrantas tapyboje įkūnijo Baroko idėjas. Jo kūryba pasižymi šviesų ir šešėlių darna, suteikiančio kūriniams emocinę gelmę. Rembranto portretai atskleidžią objektų trapumą ir įkūnija žmogiškumo aspektą. Tuo tarpu kitas Baroko kūrėjas yra Johannas Sebastianas Bachas, muzikoje įkūnijęs baroko dvasią. Jo muzika pasižymi barokui būdingiems kontrastams.
Baroko literatūra

Literatūra Baroko epochos sūkuryje taip pat sukosi dramatiškumo, emocionalumo temose. Literatūroje vyravo meilės, mirties, garbės, išdavystės temos. Baroko literatūrai svarios įtakos turėjo Viljamas Šekspyras, kurio dramos išreiškė veikėjų išgyvenimų gelmę, emociją, žmogaus santykių išraiškingumą. Kitas laikotarpio kūrėjas – Miguelis de Servantesas bei jo kūrinys „Don Kichotas“, kuris literatūros kritikų vadinamas pirmuoju moderniu romanu. Tai kūrinys, kuris skverbiasi į Baroko epochos kontrastą tarp realybės ir iliuzijos.
Kitas ryškus baroko kūrėjas yra John‘as Miltonas. Anglų poeto kūrinys „Prarastasis rojus“ – epinė poema, kuri skverbiasi į biblinės nuodėmės istorija, tyrinėdamas tokias gilias temas kaip pagunda, atpirkimas ir laisva valia. Didingas stilius, turtinga vaizduotė ir sudėtinga struktūra įkūnija Baroko epochos sudėtingumą ir didybę. Miltono kūryba pasižymi giliomis religinėmis refleksijomis, kova tarp gėrio ir blogio, subtiliu žmogaus prigimties tyrinėjimu. „Aklų regėtoju“ vadinamo Miltono kūryba epochos sūkuryje atvėrė introspektyvų žvilgsnį į dvasinius išbandymus ir žmogiškosios prigimties sudėtingumą.

Baroko literatūra Lietuvoje

Lietuvių literatūra Barokos epochos laiku buvo paveikta religinio atgimimo. Lietuvių literatūroje akivaizdi stoicizmo ir baroko epochų sintezė. Stoicizmo idėjos, aukštinusios žmogaus charakterio tvirtybę ir orumą, skatino ieškoti dvasinės stiprybės net ir sunkiausiomis akimirkomis.
Vienas tokių kūrėjų – Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Lotynų kalba rašęs jėzuitas lyrikoje įkūnijo sudėtingas retorines figūras, emocijų gausą, gilią dvasinę introspekciją. Jo kūryba buvo vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Sarbievijaus lyrikai būdingas žmogaus pažinimo galimybių ribotumas, gyvenimo trapumas ir trumpumas. Jo lyrika įkūnija žmogaus laikinumą, klajones ir skausmą. Idėja, atliepianti jo kūryba, skamba šitaip: „Memento mori“ (iš lot. kalbos – „Atmink, kad mirsi“).