Romantizmas

Istorinis kontekstas

Romantizmas (XVII a. pabaiga – XIX a.) – lemtingas etapas Europos kultūros istorijoje. Romantizmo epochos idėjos išplito į įvairias sritis: nuo menų iki filosofinės minties tradicijos bei paliko pėdsaką politiniame ir socialiniame gyvenime.

Romantizmo dėmesio centre – Vakarų civilizacijos Naujųjų laikų žmogus bei jo mentalitetas, kurio tradiciją ilgainiui perėmė modernizmo bei postmodernizmo srovės. Romantizmas susiformavo kaip reakcija į XVIII a. pabaigos bei XIX a. pradžios modernizacijos procesus.

Romantikai karštai reagavo į urbanizacijos procesus, mokslinio pasaulėvaizdžio dominavimą, kritikavo industrinės visuomenės nuostatas bei įsigalėjantį kapitalizmą. Spartūs pokyčiai kėlė iššūkius tradiciniams gyvenimo ir mąstymo būdamas. Vienas iš šios epochos filosofų, vokietis Friedrichas Schellingas, pabrėžė gamtos ir dvasios vientisumą, o gamtą laikė kaip nepažintą dvasią, o dvasią – kaip nepažintą gamtą. Jo mintys įkūnija romantikų troškimą susieti žmogų, gamta ir dvasinį pasaulį į vientisą tiesę. Romantikai perėmė originalios kultūrinės raiškos, nepriklausomybės, tautinių idėjų bruožus, o šios idėjos atsispindėjo ir lietuvių literatūroje.

Romantizmas lietuvių literatūroje

Vienas esminių Romantizmo epochos atspindžių – individualumo pabrėžimas. Romantizmo literatūroje asmuo buvo svarbus kaip niekada anksčiau. Kūriniuose buvo nagrinėjamos  vidinės emocijos, individualūs išgyvenimai ir asmeninės laisvės tematika. Tai rodo žmogaus norą rasti savo vietą kintančiame pasaulyje.

Lietuvos romantikų kūryboje gamta buvo ne tik fonas ar dekoracija. Ji atspindėjo tautos sielą, istoriją ir dvasią. Gamta dažnai buvo vaizduojama kaip šventovė, kurioje žmogus gali rasti ramybę, kūrybinį įkvėpimą, tapatybės pagrindą.

Didžiausi romantikai lietuvių literatūroje: Adomas Mickevičius

Ryškiausi Romantizmo epochos atspindžiai be abejonės yra Adomas Mickevičius bei Antanas Baranauskas. Jų kūryba plėtojo romantikų idėjas: akcentą individualumai, meilę gamtai, tėvynei. Tiesa, nors jiedu ir panašūs, yra ir šiokių tokių skirtumų.

Adomas Mickevičius, vienas iškiliausių Europos romantikų, gimė istorinėje Lietuvoje, dabartinėje Baltarusijoje. Jis ne tik baigė Vilniaus universitetą ir mokytojavo Kaune, bet ir lenkų kalba rašė apie istorinę Lietuvą, atskleidžiantis savo pilietinę tapatybę, kurioje glūdi buvusios LDK tradicijos. Jo kūrybinis kelią prasidėjo nuo poezijos knygelės publikacijos 1822 m. Vilniuje, kurioje esantis programinis eilėraštis „Romantika“ atskleidė jausmų dominavimą.

Mickevičius savo kūryboje dažnai kėlė tėvynės praradimo temą, išgyvendamas gyvenimo tremtyje skausmą. Jo kūryboje klajūno atskaitos tašku tampa prarasti namai ir ilgesio jausmas. Sonetas „Akermano stepės“ yra puikus pavyzdys, kur išorinis peizažas, Ukrainos stepės, susipina su vidiniu, Lietuvos gamtovaizdžiu, atgaivintu prisiminimais.

Mickevičiaus kūrybos reikšmė pasireiškia ne tik jo individualiu talentu, bet ir gebėjimu įkvėpti kitus rašytojus. Jo darbai padarė didelį poveikį lietuvių literatūros romantikams, ypač tokiems kaip Maironis, nes jų visų kūrybą siejo ta pati LDK kultūros tradicija – praeities atmintis, gimtinės peizažas ir žmogaus tarpusavio ryšiai.

Didžiausi romantikai lietuvių literatūroje: Antanas Baranauskas

XIX amžiaus viduryje Lietuvoje švytėjo Antanas Baranauskas – poetas romantikas, dvasininkas, vertėjas ir matematikas. Jo gyvenimo aplinkybes lėmė istorinis kontekstas: kultūros plėtrai nebuvo palanki epocha, vyko rusifikacija, o nuo 1864 metų buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Baranauskas gimė Anykščiuose, ir jau ankstyvo amžiaus metu pasižymėjo išskirtiniais matematiniais gebėjimais. Vėliau, susipažinęs su žemaičių poete K. Praniauskaite, jis ėmėsi literatūrinės kūrybos.

„Anykščių šilelis“ – vienas iš svarbiausių Baranausko darbų. Anykščių šilelis yra pavaizduotas kaip amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, bet gyvas poetų giesmėse. Baranauskas, vaizduodamas miško spalvas, garsus ir kvapus, išaukštino liaudies kalbos ir kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Gamybos ir žmogaus tarpusavio santykius jis pavaizdavo kaip praturtinančius vaizduotę ir skatinančius kūrybą. Anykščių šilelis taip pat tampa tautos atminties ir kūrybos šaltiniu, kur praeitis yra idealizuojama, o dabartis vaizduojama kaip prarasta.

„Anykščių šilelis“ yra ne tik gamtos grožio ir žmogaus ryšio aprašymas, bet ir gilus kūrybinis procesas. Poema yra suskirstyta į dvi dalis, kurios skirtingai reflektuoja gamtos ir žmogaus santykį. Pirmojoje dalyje dominuoja gamtos grožio perteklius, o antrojoje – gyvybinio ryšio pažeidimas ir vartojimo motyvas. Kūrinys rodo, kaip menas gali atkurti tai, kas prarasta, ir kaip gamta ir kultūra sudaro gyvybinį ratą. Tačiau poemoje taip pat yra abejonių apie grožio ir kūrybos galias bei jų svarbą žmogaus gyvenime.

Romantizmo palikimas

Romantizmas, prasidėjęs XVIII a. pabaigoje ir išsiplėtęs XIX a., yra viena iš svarbiausių meninio ir kultūrinio paveldo dalų. Jo metu buvo pabrėžta individualumo, jausmų, gamtos ir fantazijos svarba. Muzika, literatūra, dailė ir teatras nebuvo vienintelės sferos, kurias paveikė šis judėjimas. Įvairūs romantikai sukūrė darbus, kurie dar ir šiandien yra laikomi klasika. Pavyzdžiui, muzikos srityje tokie kompozitoriai kaip Ludwig van Beethoven, Franz Schubert ar Fryderyk Chopin sukūrė kūrinių, kurie ne tik įkūnijo romantizmo idealus, bet ir pasižymėjo nauja, individualia muzikine kalba

Romantizmas nebuvo izoliuotas tik iš meninių sferų; jis taip pat turėjo didžiulę įtaką filosofijai, politikai ir visuomenės suvokimui. Dėl romantikų suinteresuotumo gamta ir jos dvasine prigimtimi, daugelis iš jų pradėjo kritikuoti industrializaciją ir urbanizaciją, teigdami, kad tai žaloja žmogaus dvasią ir atitolina nuo gamtos. Tai katino ekologinį sąmoningumą ir pradėjo diskusijas apie gamtos apsaugą. Filosofinėje srityje romantizmas atsuko žvilgsnį į individą ir jo vidinį pasaulį, o tai vėliau įtakojo psichologijos kūrimąsi kaip mokslo šaką.