Antikos epocha

Istorinis kontekstas

Antika (lot. antiquus  („senovinis“) – senovės istorijos era, trukusi nuo 8 a. prieš mūsų erą iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. Antika – tai laikotarpis, liudijantis Vakarų literatūros ir mąstymo pagrindą. Tai buvo laikotarpis, kai Viduržemio jūros regione dominavo senovės Graikija ir Romos imperija. Šios dvi visuomenės buvo stiprios, o jų klestėjimas darė didelę įtaką įvairioms civilizacijoms.

Antika – tai tarsi Vakarų Europos mąstymo pagrindas, nuo kurio atsispyrė mūsų civilizacija. Senovės graikų kultūra sudarė pagrindą Europos menui, filosofijai, visuomenės struktūrai ir edukacijai. Tuo tarpu romėnai ne tik išsaugojo šią kultūrą, bet ir ją plėtojo, skleisdami vertybes visoje Europoje. Klasikinė kultūra, iki tol bylojusi graikų kalba, prabilo ir lotyniškai.

Antika – tai pagrindas, į kurį atsigręžiama ir šiais laikais. Antikos mąstytojai padėjo pagrindus kone svarbiausiems mūsų civilizacijos aspektams: kalbai, politikai, teisei, edukacijai, filosofijai, poezijai, retorikai. Klasikinės kultūros fragmentai, išlikę iki šių dienų,  tapo svarbiu pospyriu Renesanso erai, kuri prasidėjo XIV a. Kiek vėliau, XVIII amžiuje, neoklasicizmas darkart bandė įkūnyti antikos kultūros pagrindus, o tai tik darkart įrodo šios epochos svarbą.

Antikos kultūra: filosofija ir literatūra

Centrinė senovės graikų visuomenės dalis buvo polis (miestas-valstybė), kuris ne tik tarnavo kaip politinis vienetas, bet ir kaip lopšys kultūrai, menui ir mąstymui. Viešos diskusijos, dramos ir poetiniai pasirodymai buvo neatsiejami graikų gyvenimo dėmenys.

Antika taip pat vienas svarbiausių laikotarpių filosofijos istorijoje. Tokie mąstytojai kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis suteikė filosofijai pagrindus. Filosofai svarstės įvairias temas: nuo tikrovės prigimties (metafizikos), žinių įgyjimo (epistemologijos) iki to, kas yra teisinga ir neteisinga (etika). Šių šviesuolių mąstymo keliai – Vakarų civilizacijos filosofinės minties pagrindas.

Filosofija buvo savo pradžioje, bet padarė sparčius žingsnius. Tokių mąstytojų kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis pradėjo svarstyti gyvenimo didžiuosius klausimus. Jie tyrė temas nuo tikrovės prigimties (metafizika), kaip įgyjame žinias (epistemologija) iki to, kas daro veiksmus teisingus ar neteisingus (etika). Šių šviesuolių filosofiniai tyrimai sudarė Vakarų filosofinės minties pagrindą.

Filosofai bandė dialogo principu suprasti pasaulio priežastingumą, o senovės poetai sukūrė terpę, pro kurios plyši atsiveria žvilgsnis į senovės graikų įsitikinimus, baimes ir svajas. Vienas didžiausių Graikijos poetų neabejotinai buvo Homeras.

Homeras – antikinės literatūros dainius

Antikinės literatūros dainiaus „titulas“ neabejotinai atitenka Homerui. Nors dėl Homero biografijos ir realios tapatybės tvyro daugybė klausimų, manoma, kad tai asmuo, parašęs didžiausius senovės Graikijos literatūros kūrinius: epinės poemas „Iliada“ ir „Odisėja“. Šiame fone išsiskiria Homeras, pusiau mitiškas asmuo, manoma, esantis dviejų didžiausių senovės Graikijos epinių poemojų: „Iliada“ ir „Odisėja” autorius.

„Iliada“ – tai tragiškas pasakojimas apie Trojos karą, pabrėžiantis Achilijo herojiškumą ir pykčio pasekmes. Iyra tragiška Trojos karo pasaka, pabrėžianti Achilo herojiškumą ir jo pykčio pasekmes. Kūrinyje atsiveria karo didybė ir tragizmas, o garbė, didybe bei likimo galia susipina su dievų galia ir žmonių menkumu.

Tuo tarpu „Odisėja“ yra pasakojimas apie gudrųjį herojų Odisėją ir jo dešimt metų trukusią kelionę namo iš Trojos karo. Tiesa, tai ne tik kelionė namo. Tai kelias, susiduriant su daugybe pavojų ir išbandymų. Tai pasakojimas apie žmogaus ryžtą, valią ir stiprybę. Už Odisėjo kelionės tvyro mintis – žmogus gali ištverti bet ką, jeigu turi kilnų tikslą.

„Iliada“ ir „Odisėja“ – tai ne tik epiniai pasakojimai, atliepiantys senovės gyvenimą. Tai gilus, skvarbus žvilgsnis į žmogaus psichologiją. Kūriniuose tyrinėjama žmogaus sprendimų motyvacija, moralinė bei amžinas konfliktas tarp laisvos valios ir likimo galios. Tai didingi kūriniai, kurie dar ir šiandieną svarstomi literatūrologų tarpe. Tai poemos, suteikusios pagrindus Vakarų literatūrai.