Renesansas

Istorinis kontekstas

Renesansas, reiškiantis „atgimimą“, buvo kultūrinis, intelektualinis ir meninis judėjimas, kuris atsirado Italijoje XIV a. pabaigoje ir tęsėsi iki XVII a. Ši epocha įkūnija perėjimą nuo viduramžių iki naujųjų laikų. Šiuo laikotarpiu galima pažymėti atnaujintą susidomėjimą senovės Graikijos ir Romos kultūromis. Po Viduramžių ir stagnacijos, kurią sukėlė Romos imperijos nuosmukis Europa patyrė gilius pokyčius. Italijos miestų-valstybių, tokių kaip Florencija, Venecija ir Milano, ekonominis atgimimas turėjo svarios įtakos Renesanso idėjų plėtrai. Be to, 1453 m. Otamanų turkų Konstantinopolio užgultis paskatino daugelį graikų mokslininkų krypti į vakarus, į Italiją, kurie su savimi atsivežė brangius rankraščius, nešančius žinią iš senovės kultūrų.

Renesanso metu buvo nepaprastai daug pasiekimų įvairiose srityse: mene, moksle, literatūroje ir filosofijoje. Buvo pastebimas dėmesio poslinkis nuo religinės ortodoksijos ir anapusinio gyvenimo, kuris dominavo viduramžiais, prie humanizmo, pabrėžiančio žmogaus potencialą ir pasiekimus. Šis žmogaus centras buvo įkūnijamas terminu „Renesanso žmogus“, įkūnijančiu asmenį, kuris išsiskiria keliose disciplinose. Šį teiginį įkūnija tokie Renesanso meistrai kaip Leonardo da Vinčis ar Mikelandželas.

Svarios įtakos turėjo ir Johano Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina 1440 m. Spausdinimas iki tol nematytu greičiu paskatino idėjų plėtrą. Šiuo laikotarpiu taip pat buvo kvestionuojami įsisenėję įsitikinimai. Iškilūs mokslininkai kaip Mikalojus Kopernikas ir Galileo Galilėjus iškėlė geocentrinį visatos vaizdą. Tuo tarpu literatūros pasaulyje atsisakyta tradicinės lotynų kalbos ir pereita prie tautinių kalbas. Šis kalbos posūkis atvėrė žinias ir idėjas iki tol nematyto dydžio auditorijai.

Renesanso mokslas ir filosofija

Renesanso laikotarpiu atgimė ne tik menai, bet ir mokslas. Atradimai mokslo srityje, be jokios abejonės, buvo glaudžiai susiję su to meto menu ir kultūra. Renesanso era žymi atsitraukimą nuo Bažnyčios suformuoto pasaulėvaizdžio prie empirinio mokslo metodo. Vienas iš tokių mąstymo pionierių – lenkų mokslininkas Mikalojus Kopernikas, drąsiai pristatęs heliocentrinį visatos modelį, mesdamas iššūkį geocentriniam įsivaizdavimui: jis pabrėžė, kad ne Žemė yra visatos centras, o Saulė yra kosminės sistemos centre ir visos planetos sukasi aplink ją. Koperniko įkvėptas iškilus Renesanso astronomas Galileo Galilėjus tyrė dangaus kūnų judėjimą ir išplėtojo Koperniko teoriją, įnešdamas daug sąmyšio į bažnytine tradicija paremtą mąstymą. Nors Bažnyčia Galilėjų privertė atsisakyti mokslinių išvadų, toks mąstymo posūkis atvėrė naujus, iki tol nematytus mąstymo horizontus.

Tuo tarpu Renesanso filosofijai būdingas naujai atgimęs susidomėjimas antikos filosofija ir humanizmo atsiradimas. Humanistinės minties centre glūdėjo įsitikinimas, kad žmogus yra vertingas, o jo potencialas – beribis.
Renesanso mintį įkūnija Erazmas Roterdamietis ir Pico della Mirandola. Renesanso filosofijai siekė suderinti religinius įsitikinimus su žmogaus protu ir individualumu.

Renesanso literatūra

Renesanso literatūra, kaip ir kitos meno kryptys, taip pat patyrė energijos antplūdį. Renesanso literatūros tradicijoje taip pat guvus atsigręžimas į senovės graikų ir romėnų kontekstus, naujų stilių, formų, atspindėjusių to laikmečio pokyčius, vaizdinys.
Vienas ryškiausių ir įtakingiausių šio laikotarpio literatūros asmenybių neabejotinai yra Renesanso pabaigos rašytojas, pasaulio literatūros klasikas Viljamas Šekspyras. Šekspyro genialumas pasižymėjo ne tik gebėjimu kurti įsimintinus dramų personažus, bet ir svarstyti universalias žmogaus būties temas. Nors jis gyveno ir kūrėjo Anglijoje, tokie kūriniai kaip „Hamletas“, „Romeo ir Džuljeta“ ar „Makbetas“ įkūnija pagrindines Renesanso minties idėjas – žmogaus vidus atsiduria pažiūros centre.

Renesanso mintis Lietuvoje

Tuo tarpu Lietuvos literatūra taip pat pasiekė atgimimo laikotarpio gūsis. XVI a. Lietuvoje prasidėjo rašytinės kultūros ir literatūros atgimimas, kurio centre buvo tokie rašytojai kaip Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša.
Mažvydas, kaip žinoma, yra pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius. 1547 m. Karaliaučiuje išleidęs „Katekizmas“ svariai prisidėjo prie lietuvių raštijos pradmenų kūrimo. Tuo tarpu Mikalojus Daukša, vienas svarbiausių XVI a. Lietuvos intelektualų, prisidėjo prie lietuvių raštijos plėtojimo. Postilės „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ Daukša pabrėžė lietuvių kalba kaip Dievo duotą gamtos dovaną. Daukša yra vienas iš pagrindinių lietuvių tapatybės formuotojų, kurio centre atsidūrė gimtoji kalba.