Apšvieta

Istorinis kontekstas

Apšvieta – racionaliojo proto aukštinusios visuomenės epocha, prasidėjusi XVII a. pabaigos Anglijoje, tęsėsi iki XIX a. pradžios. Imperatyvas „kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis“ tapo Apšvietos laikmečio moto. Tai epocha, prasidėjusi po Renesanso, o jos atmosfera auksinės aušros spindesį, įkvepiantį rytmetį, žadinusį kiekvieną. Apšvieta – tai drąsus žingsnis intelektualinėje Europos kelionėje. Galima teigti, jog Renesanso laikmetis atgaivino susidomėjimą menais, mokslais ir klasikiniu požiūriu, o Švietimo epocha išaukštino žmogaus protą ir racionalųjį individo pradą.

Pabrėžtina, kad Apšvietos epochos pasaulėžiūrą veikė mokslinė revoliucija. Didieji to laikmečio intelektualai, kaip Galilėjus ar Izaokas Niutonas, pakeitė mūsų suvokimą apie visatą. Iki tol paslaptį, gaubusią mūsų egzistenciją, aiškino dieviškumo pradas bei bažnytinė tradicija. Kai didieji mokslininkai metė iššūkį įsitikinimams, visata tapo sudėtinga mįsle, kurią iššifruoti gali tik protas ir mokslinė metodika. Europos intelektualinės laisvės epicentru tapo Prancūzija. Apšvietos epochos radikalios idėjos apie laisvę ir lygybę tapo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išraiška. Ilgai trukusi monarchijos viršenybė buvo nugriauta, o Prancūzijoje gimė demokratinės idėjos era.

Filosofinės idėjos

Apšvieta dažnai vadinama filosofų amžiumi, nes mąstytojai tapo jėga, dariusią didžiausią įtaką visuomenės procesams. Vienas žymiausių to laikmečio filosofų Imanuelis Kantas bylojo: „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas.“ Yra bent jau keletas filosofinių idėjų, gaubusių Apšvietos laikmetį – racionalizmas, empirizmas, liberalizmas.

Racionalizmo šerdyje – tikėjimas, kad žmogaus protas yra pagrindinis ir kritiškiausias žinių šaltinius. Nepritardami tradicija ir autoritetu pagrįstu mąstymu, Švietimo mąstytojai tvirtino, kad pagrindinis pasaulio pažinimo šaltinis – žmogaus protas, atveriantis žmogų supančio pasaulio sistemą ir principus. René Descartes, dažnai vadinamas Moderniosios filosofijos tėvu”, teigė: „Cogito, ergo sum“ (Mąstau, vadinasi esu) pabrėždamas, kad abejonė ir mąstymo aktas yra egzistencijos ir tiesos liudininkas. Racionalizmo mąstymui artimas ir olandų mąstytojas Baruch Spinoza, kuris teigė, kad žmogus nėra nepriklausomas subjektas, o greičiau – integrali visatos dalis, kuri veika pagal aiškius, racionalius dėsnius.

Kita filosofinė doktrina, gimusi Švietimo amžiaus aušroje, yra liberalizmas. Liberalistai kėlė pirmenybę žmogaus laisvei, žmogaus teisėms, individualizmui. Liberalizmas atmetė bet kokias autokratines valdžias formas, o jo centre tvyrojo idėja, kad visi žmonės yra lygūs ir turi prigimtinę teisę. Liberalizmą aukštinę mąstytojai buvo Šarlis Luji de Monteskjė, John Locke‘as bei Volteras. Monteskjė teigė, kad norint išsaugoti piliečių laisves ir apsaugoti nuo tiranijos, reikia atskirti įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžias. Jo idėjos vėliau įkvėpė daugelio respublikų konstitucijas. Locke‘as, kuris dar vadinamas liberalizmo tėvu, tvirtino, valdžia kyla iš žmonių ir kad kiekvienas žmogus gimsta su natūraliomis teisėmis į gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. Be to, jis pabrėžė, kad vyriausybė yra susitarimas tarp žmonių ir valdžios; jei vyriausybė pažeidžia šį susitarimą, žmonės turi teisę ją pakeisti. Na, o pagrindinis tradicinio krikščioniškojo mąstymo kritikas Volteras pabrėžė proto, kritinio mąstymo svarbą. Anot jo, gebėjimas mąstyti yra pagrindinė žmogaus teisė, kurią reikia saugoti nuo bet kokio autoritarinio kišimosi.

Apšvietos epochos įtaka literatūrai

Apšvietos įtaką žmogaus individualumui, kritiniam mąstymui ir racionalumui turėjo svarios įtakos ir literatūros laukui. Ši epocha skatino autoriaus individualumą, emocinį išskirtinumą, o literatūra tapo savitu išraiškos būdu, kuriuo galima išreikšti mintis, idėjas ar net socialinę kritiką visuomenei.
Šiuo laikotarpiu literatūra tapo ne tik meninės raiškos priemone, bet ir būdas kritikuoti socialines normas, traidicinėms vertybėms. Tokie rašytojai kaip Volteras, Denis Didro ar Monteskjė rašė apie žmogaus teises, laisvę ir ptoą. Greta didžiųjų laikmečio mąstytojų atsirado ir tokių, kurie rašė apie individualumą, meilę, nuotykius.

Goethe bei šedevras „Faustas“

„Faustas“ – vienas svarbiausių Vakarų literatūros kūrinių. Tai literatūrinis šedevras, kurio šerdyje atsiveria žmogaus siekių, moralinių dilemų ir dvasinių paieškų prigimtis. Tragedijos protagonistas Faustas yra ambicingas mokslininkas ir gydytojas, kuris yra nepatenkintas žemiškuoju gyvenimu ir trokšta daugiau žinių bei supratimo. Nerasdamas pasitenkinimo mokslo ir mąstymo kelyje, jis sudaro sudartį su velniu Mefistofeliu.
Tai ne tik kūrinys apie žmogaus prasmės paiešką, bet ir didelis klausimas apie moralę, laisvą valią ir dvasinius siekius. Fausto ir Mefistofelio santykiai būtent tai ir atspindi: „Ar žmogus iš tikrųjų gali įveikti savo likimą? Kokai to kaina? Faustas nori žinoti, bet ar jis pasirengęs už tai sumokėti savo siela?“

Apšvietos simbolis lietuvių literatūroje – Kristijono Donelaičio poema „Metai“

Apšvietos idėjos neabejotinai subrandino lietuvių literatūros klasiką Kristijono Donelaitį. Jo didaktinė poema „Metai“ – to atspindys. Tai grožinės literatūros klasikos kūrinys, kuriame atskleidžiamas Lietuvos kaimo gyvenimas ir jo metinės ciklo ritmai. Poema suskirstyta į keturias dalis, atitinkančias keturis metų laikus, kuriuose vaizduojama kasdienė kaimo bendruomenės veikla, jų džiaugsmai, vargai, išbandymai ir pergalės. Ši poema yra unikali dėl savo realistinio ir detalaus vaizdavimo, o kartu ir dėl gilesnės, filosofinės prasmės.

„Metai“ ne tik atspindi kaimo žmonių gyvenimo būdą ir jų santykį su gamta, bet ir kelia svarbius klausimus apie žmogaus vietą gamtoje, apie kintamumą ir amžinumą, apie darbą, dorovę ir religiją. Kiekvienas metų laikotarpis ne tik parodo gamtos ciklą, bet ir atspindi žmogaus gyvenimo etapus ir jų reikšmę. Žiemą, kai gamta ilsisi ir atgimsta, žmonės taip pat dalijasi pasakojimais, mokosi ir perduoda tradicijas.
Nors „Metai“ buvo parašyti XVIII amžiuje, šis kūrinys vis dar kalba mums šiandien. Donelaitis parodė žmogaus ryšį su gamta, su savimi ir su bendruomene. Poemos prasmė – tai ne tik lietuviškos tradicijos ir vertybės, bet ir universali žinutė apie gyvenimo prasmę, žmogaus dvasingumą ir jo vietą pasaulyje. „Metai“ moko mus vertinti paprastumą, darbštumą ir tikrąsias gyvenimo vertybes.