Biografija. XX a. antrosios pusės Nepriklausomos Lietuvos poetas, literatūros kritikas, rašytojas, apdovanotas nacionaline kultūros ir meno premija. Aidas Marčėnas priklauso maištininkų kūrėjų kartai, kuri gimė XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir užaugo klausydama maištingos roko muzikos, todėl šie kūrėjai linkę save laikyti maištininkais, nes, anot jų pačių, nepretenduoja į viešai pripažintus menininkus. Nepriklausomybės laikų poetai vengia sentimentalumo, pakilaus tono, perdėto optimizmo – jiems rūpi poezijoje aptarti egzistencinius klausimus, žmogaus santykį su istorija ir gimtuoju kraštu, apsvarstyti poezijos, žmogaus paskirtį kintančiame pasaulyje.
Kūrybos temos ir bruožai:
Eilėdara. A. Marčėno eilėraščiams dažnai būdinga ištobulinta, harmoninga poetinė forma, nes ritmas kuria išorinio grožio įspūdį. Čia grožį išsaugo tik eilėdara, mat eilėraščio turinys tą estetiškumą išardo, apnuogina būties skaudulius: „Siaurukas čia suka į saulę, / į rūką panyra. Ir kas / pasaulis yra? Tik apgaulė / pro grimztančių medžių šakas (eil. „Siaurukas čia suka į saulę“). Realybės detalė – į rūką nyrantis siaurukas, gyvenimo metafora, – priverčia suabejoti pasaulio, realybės tikrumu ir išgyventi egzistencinę mirties nuojautą. Eilėdara ir turinys kontrastuoja ir kituose eilėraščiuose.
Vaikystė. A. Marčėnas itin dažnai naudoja vaikystės patirties temą. Beveik kiekvienam žmogui vaikystė – tai laikas, kuris gali tapti atrama sunkią valandą. Per individualias vaikystės patirtis atveriama tai, kas bendra daugumai. Eilėraštyje „Mano Neris“ upė, prie kurios praleistas vaikystės metas, tampa prabėgusio laiko metafora. Vaikystės laikų užuovėja – klevas mokyklos kieme, į kurį ne kartą kabarotasi žaidžiant slėpynių, tampa stipria apsauga dabarties pasaulyje, erdvėje, kurioje vienišas individas neturi beveik jokių atramų („Klaida“).
Kūrėjas. Labai svarbus paties kūrėjo vaidmuo: nors poetas dažnai suvokiamas kaip juokdarys (eil. „Vargšas Jorikas“), kartu jis – antrasis šio pasaulio grožio kūrėjas (pirmasis – Dievas). Poeto įvaizdis ir deheroizuojamas, ir sakralizuojamas. Tradicinė poeto, kaip Dievo tarpininko, samprata veriasi eilėraštyje „Kartais abejoju autoryste“: „antrą naktį staiga / vienas po kito / ateina šeši invalidai / eilėraščiai, tereikia / teisingiau užrašyt“. Tokiais atvejais kalba tampa diktatù aukštesnėms jėgoms perduodant poetinę ištarmę. Tačiau kartais iš autoriaus pasišaipoma, jis desakralizuojamas: „Veidrody / išsprogusiomis akimis / spigina į mane / klaiki pasišiaušusi / ilganosė – štai šitas / šitas tai jau tikrai / mano sukurtas, šitas / aidas, šitas marčėnas“ (eil. „Kartais abejoju autoryste“).
Kalbos tema. Poetinė kalba – menininko ir skaitytojo dialogo priežastis: „o kažkur kažkas randa žodyną / nesuprantamos mano kalbos / ir tada pro lakštingalų krūmą / jam nušvinta žvaigždynas – gelmėj / tos sekundės išnyksta atstumai / ir laike, ir beribėj erdvėj“ (eil. „Aš esu“). Kalba – poetinio pasaulio kūrimo priemonė, dažnai gimusi iš subjekto nuostabos, nes kalba, kaip kūrybos įrankis, poetą priartina prie Dievo: „Ištarsi – spalis. Ir staiga / prieš pat akis pageltęs lapas. / Ištarsi – šiaurė. Ir – taiga, / kirtavietė, senelio kapas…“ (eil. „Du bandymai“). Kūryba yra įsipareigojimas kalbai, poezijai, kurias reikia saugoti: „jei mirs poezija vynas / taps vandeniu / ir niekada vanduo / vynu jei mirs poezija / tai bus ženklas / kad Dievo nėra / ženklas / kad niekados nesulauksime teismo“ (eil. „Jei mirs poezija“).
Žodžių žaismas. Tai įprastas A. Marčėno poetinio kalbėjimo būdas, suteikiantis eilėraščiui papildomų prasmių ar intertekstualumo (ryšių su svetimais tekstais). Pavyzdžiui, eilėraštyje „Second Hand“ žodis „talentas“ reiškia gebėjimą ką nors padaryti už kitus geriau, antra, turi antikos laikų piniginio vieneto reikšmę („ką gi jokių juk nėra galimybių pačiam pasisiūti / talentų tai jau tikrai neturiu už naujus sumokėti / tais kuriuos pirkotės brangiai ar gavot už nieką / jūsų dėvėtais drabužiais dangstau savo sielą“).
Ironija ir autoironija. Ironizuojama ir aplinka, ir savo paties būsena. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Maxima“ ironizuojama visa vartotojų kultūra: tiek pati sistema („Maxima“ – užuomina į didžiausią prekybos tinklą Lietuvoje), tiek vartotojai lyginami su neišrankių vištų pulku, ieškančiu nupigintų prekių. Tačiau eilėraštyje nestinga ir autoironijos: gali rinktis kitokias, vardines prekes ar klasikinę, o ne populiariąją literatūrą, tačiau vis tiek tu – vartotojų sistemos dalis.
Palimpsestas. Tai vienas iš modernaus kalbėjimo būdų, tikroji šio termino reikšmė – perrašytas papirusas. Dėvėtų eilėraščių metafora rodo įtakas, kurias patiria šių dienų postmodernus žmogus: atrodo, kad nieko originalaus neįmanoma sukurti, bet galima perkurti. Poetinis perrašymas, perkūrimas atsiskleidžia eilėraštyje „Plikledis Katedros aikštėje“: matomi trys istorijos etapai: XIX a. (A. Mickevičiaus laikų Lietuva), sovietmetis (poeto jaunystė) ir dabartis, sutampanti su subjekto branda. Trys skirtingi istoriniai laikotarpiai atskleidžia vis kitokius individo ir istorijos santykius – nuo nostalgijos prarastai tėvynei iki visiško abejingumo. Taigi palimpsestas atskleidžia skirtingus žiūros taškus, skirtingas įtakas ir kuria skirtingas teksto prasmes.
Poetinės transformacijos principas. Tai realybės perkūrimo principas, perimtas iš H. Radausko. Poetinės kalbos priemonėmis perkuriama asmeninė, individuali poeto patirtis tampa nauja tikrove (čia ta pati meninė tikrovė, apie kurią H. Radauskas rašė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“) Poetinės transformacijos principas ypač atsiskleidžia eilėraštyje „Radausko nužudymas“.