Biografija. XX amžiaus vidurio prancūzų rašytojas, filosofas, egzistencialistas, už „svarų literatūrinį indėlį, nušviečianti savo laiko visuomenės problemas“ 1957-aisiais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Jau jaunystėje kvestionavo įprastas pasaulio mąstymo normas. Baigęs Alžyro universiteto Filosofijos fakultetą, su bendraminčiais įsteigė teatro trupę, buvo aktyvus trupės narys – padėjo atskleisti F. Dostojevskio, W. Faulknerio ir kitų garsių literatūros žmonių kūrinius scenoje.
Kūrybos bruožai. A. Kamiu kūryba atskleidžia egzistencializmo mąstymo prizmę, požiūrį į pasaulio absurdą. Vienas jo pirmųjų kūrinių – filosofinis esė „Sizifo mitas“ atskleidžia graikų mitologijos veikėjo Sizifo (sizifiško, beprasmio darbo) aktualumą moderniųjų laikų pasaulyje. Didžiojo A. Kamiu proza kvestionuoja pasaulio absurdą, atskleidžia žmogaus padėtį amoralioje, apsimetinėjančioje visuomenėje (romanai „Svetimas“, „Maras“, esė „Maištaujantis žmogus“, apysaka „Krytis“).
A. Kamiu kūryboje vyrauja egzistencializmo imperatyvas – „Vienintelis gyvenimo vertas veiksmas – savižudybė.“ Tai anaiptol nereiškia, kad žmogaus gyvenimas beprasmis ir vienintelė išeitis – palikti šį pasaulį. Priešingai – žmogus privalo priešintis beprasmybei kaip tik gali, rasti veiklą, kuri įkvepia, daro gera visuomenei (tai matoma romane „Maras“). Savižudybės motyvas verčia žmogų karštai apsvarstyti savo gyvenimą, pažvelgti tiesai „į akis“.
Romanas „Svetimas“
Tai vienas žinomiausių A. Kamiu kūrinių. Kūrinyje atskleidžiama individo ir visuomenės priešprieša, kvestionuojamos įprastinės normos, moralinės nuostatos. Tragiškai vienas kovoje prieš bejausmę visuomenę kūrinio protagonistas Merso, apeliuodamas į absurdiškas visuomenės normas, atskleidžia jų beprasmybę.
Visuomenės teismo motyvas. Vienas svarbiausių kūrinio momentų – Merso teismas dėl žmogžudystės paplūdimyje. Teismo proceso eiga pasuka netikėta linkme – veikėjas yra baudžiamas ne dėl to, kad nužudė arabą, o dėl to, kad neverkė per motinos laidotuves, buvo „bejausmis“ („Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per motinos laidotuves.“) Merso, nors ir yra karštas maištininkas, negali pasipriešinti bejausmiui visuomenės teismui.