Antanas Baranauskas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai, istorinis kontekstas

(ROMANTIZMAS, XIX a.)

Ryškiausias XIXa. Vid. Lietuvių poetas romantikas, dvasininkas, vertėjas, matematikas.

Gimė Anykščiuose. Jau pradinėje pasižymėjo matematiniais gabumais, puikia atmintimi. Dirbo raštininku. Vėliau susipažino su žemaičių poete K.Praniauskaite, kuri skatino kurti, domėtis amžininkų poezija. Praniauskų šeimos remiamas įstojo į Varnių kunigų seminariją, čia apsisprendė rašyti lietuviškai.

Antanas Baranauskas - POEMA „ANYKŠČIŲ ŠILELIS“

Praeities ir dabarties miško kontrastas, idealizuojama gyvybinga praeitis, vaizduojama nyki, merdėjanti dabartis
Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, tačiau atgyja poetų giesmėse
Baranauskas pirmasis lt poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, tylos vaizdais išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį.
Kalbama (pirmąkart) apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, jo kūrybines galias, dvasines vertybes
Gamtos ir žmogaus ryšys – praturtina vaizduotę, skatina kūrybiškumą
Sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu.
Baranauskas parodė kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejamas su gamta. Ypač lietuviams tai turėjo didelę reikšmę, kadangi: ji buvo kaip pastogė, gynė jį nuo priešų, maistas, bet labiausiai jį ramindavo, guosdavo.

PIRMA DALIS:

Aprašomas praeityje žaliavęs miškas: gausu visko, tai lyg prarastasis rojus.
Aprašomi atsiminimai apie mišką
Atrama – tautos atmintis ir kūrybos pradas.
Žmogus miške patiria būties paslaptį, begalybę: Vidurnakčio epizodas:
Miško ramybė, grožis nutildo kasdienybės rūpesčius. Gamtos švelnumas skatina kūrybiškumą.

ANTRA DALIS:

Pasakojama miško istorija:
Nuo seno miškas lietuviui buvo maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis. Jis iškyla kaip galinga, tautos būtį saugojanti jėga.
Negandos, žmogaus godumas ne kartą naikino mišką
Giesmėje atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas yra tėvynės nemirtingumo simbolis

Poemos „Anykščių šilelis“ nuotaika

Lemtingas 20-mečio A. Baranausko susitikimas su žemaičių poete Karolina Praniauskaite ne tik pakeitė jo gyvenimą (jis rado sau artimą sielą, jos šeimos paremtas įstojo į kunigų seminariją), bet ir neginčytinai turėjo įtakos svarbiausio poeto kūrinio, poemos „Anykščių šilelis“, nuotaikai. Nors meilės bei draugystės temos poemoje neliečiamos, tačiau kūrinys apie gamtos grožį ir iš jo kylančią kūrybos galią netiesiogiai nulemtas santykių su Karolina.Poema parašyta per dvi atostogų vasaras, prabėgusias Anykščiuose, tėviškėje: pirma dalis gimė 1858 m., ruošiantis studijoms Peterburgo dvasinėje akademijoje, antra – 1859 m., grįžus atostogų iš Peterburgo. Pirma „Anykščių šilelio“ dalis atveria gamtos grožio perteklių, iš kurio gimsta kūryba („giesmės imas“), antroje dalyje (parašytoje po Karolinos mirties) nuskamba ne tik gamtos ir žmogaus abipusio ryšio tema, bet ir vartojimo motyvas, suabejojama grožio, kūrybos prasmingumu.

Romantiko A. Baranausko požiūris į gamtą

Vartotojų kultūroje gamta – žmogui abejingas, svetimas objektas. Tačiau, anot romantikų, pasaulis (šiuo atveju – gamta) – gyvas organizmas. Ne veltui A. Baranauskas rašo: „Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris…“ Taigi romantikas A. Baranauskas siūlo priešingą vartotojų kultūrai sampratą: žmogus ir gamta – vienas organizmas, žmones ir gamtą jungia gyvybinė apytaka:

Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę.
Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
Teip visados raminęs, visados mylėjęs…

Grybų, krūmų, medžių, paukščių ir kt. katalogai kuria pertekliaus pasaulį, savotišką biblinį rojaus sodą žemėje. Gyvybinis gamtos perteklius yra grožis, transformuojamas į kūrybą. Taigi poemoje atskleidžiamas gamtos (natūros) ir kultūros gyvybinis ratas. Deja, kūrinio pabaigoje prasiveržia abejonė grožio, kūrybos galiomis – ta apytaka sutrinka, nes grožis negali įveikti blogio (savanaudiškumo, vartotojiško požiūrio į aplinką):

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė.

Meno tema poemoje „Anykščių šilelis“

Meno galia literatūroje pirmiausia suprantama kaip žodžio galia: žodis gali kurti, prikelti iš nebūties, atkurti tai, kas jau sunaikinta. Taigi kūrėjas savo instrumentui – žodžiui – suteikia dieviškų galių. Būtent toks – atkurtas iš pasakojimų – stoja prieš skaitytojo akis Anykščių šilelis. Iš tiesų miškelis seniai sunaikintas, bet kūrybinė žodžio galia pajėgia prikelti praeitį iš nebūties. Taigi prieš skaitytojo akis – ne realus šilelis, bet jo vizija. (Romantikų kūryboje ši tema – žodžiu susigrąžinama praeitis – dažna: ji atsiskleidžia Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“, sonete „Akermano stepės“, Maironio eilėraščiuose, pavyzdžiui, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“.

Grožio tema poemoje „Anykščių šilelis“

Jau poemos pradžioje poetas pateikia planelį, kaip bus vaizduojamas šilelis – per jusles (regą, uoslę, klausą) ir jausmus:

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Yra ir kitas planas – prieš skaitytojo akis skleidžiasi dvi vertikalės: kylanti aukštyn (nuo samanų pataliukų iki aukščiausių pušelių) ir krintanti žemyn (čia galima pasvarstyti, iš kokios perspektyvos ir kas gali matyti tokius sumažintus vaizdus – „berželiai kaip meldai“, pušelės kaip nendrės: „Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.“). Tai dvi skirtingos žiūros pozicijos – žmogaus ir Dievo. Jų susikirtimo taškas – žmogaus širdis, t. y. jausmai. Neatsitiktinai žmogų pribloškia dieviško grožio perteklius: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Šilelis – tai savotiška bažnyčia, per kurią reiškiasi Dievo valia. Tai,kas gražu, yra kartu ir dieviška („Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“).

Meno (grožio) galia yra gydanti

Kad žmonėms grožio reikia, rodo nuolat atsodinamas iškirstas miškelis. Poetas šilelį „atsodina“ žodžiais. Deja, poema pabaigiama pesimistiškai: atsiranda galybė, kuri iškerta šilelį, ta pati galybė nulaužia poeto giesmę – atima kūrybos galias, tikėjimą, kad grožis gali būti pasaulio gelbėtojas. Naikinančios galybės interpretacijos gali būti kelios: ir nelaisvė, carinės Rusijos okupacija, ir patys lietuviai vartotojai, už kelis skatikus kertantys ir parduodantys savo šilelį.