Antanas Škėma: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(XX a. vid.)

Išeivis (egzodo rašytojas – po antro pasaulinio karo į vakarus pasitraukę kūrėjai), ryškiausias egzistencialistas lietuvių literatūroje, teatralas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, aktorius, režisierius, modernizmo atstovas, didžiausias novatorius lietuvių literatūroje.

Gimė Lenkijoje, pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau Ukrainą, 1921 grįžo į Lietuvą. Studijavo mediciną, teisę, tačiau vėliau atrado save teatre. 1949m emigravo į JAV. Ten dirbo fizinius darbus – lifto operatoriumi, fabriko darbuotoju, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, rašė dramas, prozą.

Antanas Škėma - psichologinis romanas „Balta drobulė“

Autobiografinis, psichologinis, filosofinis romanas, atskleidęs sunkų, kupiną praradimo skausmo, paties autoriaus gyvenimą, emigranto dalią.

Romano kompozicija: chaotiška, jis parašytas “sąmonės srauto” technika – iš smulkmeniškai vaizduojamos dabarties peršokama į pagr. veikėjo dienoraščio ištraukas apie vaikystę, paskui į jaunystės meilės, kūrybos epizodus.

Erdvė: veiksmas vyksta keltuve arba kitose viešbučio patalpose

Laikas: apie pusdienį. kūrinio veiksmas – beveik para: Antanas Garšva eina į darbą (dirba didžiausiame Niujorko viešbutyje), yra vienas iš keltuvininkų, grįžęs namo patiria priepuolį ir išprotėja.

Romano kontekstai:

Biografinis (Garšva kaip ir Škėma dirba liftininku JAV)
Kultūrinis (Sizifas – bereikšmis darbas)
Istorinis (Stalinizmo laikotarpis – Garšva mušamas, nes savo eilėraščiuose negarbina Stalino)
Filosofinis (Artimos Nyčės idėjos)

Antanas Garšva: liftininkas, poetas, mylintis, egzistencialimo žmogus, ligonis

Niujorko viešbučio keltuvininkas, jautrus ir mąstantis menininkas.
Vien angliškai kalbančioje visuomenėje jis išgyvena tam tikrą dvilypumą, ironiškai save vadina lietuvių tautos ambasadoriumi.
Visuomenei, trokštančiai vien pinigų, pasilinksminimų, jis jaučiasi nereikalingas, kasdienybės rutinai ir aplinkos gniuždymui priešinasi nuolatinėmis kūrybinėmis pastangomis. Deja, jo laisvę negailestingai varžo būtinybė užsidirbti pragyvenimui.
„Skeveldrų dėliotojas“ – taip Garšva apibūdina save, savo beviltiškas pastangas susieti padrikus gyvenimo prisiminimus į visumą ir atgauti vidinę pusiausvyrą (Lyginamas ir su Sizifu). Skausmingoje kelionėje į save Garšva supranta, kad gyventi reikia dabar, kiekvieną akimirką, nes gyvenimas duotas tik kartą, o žmogus nėra savo likimo šeimininkas.
Elena – buvusi gimnazijos mokytoja, Antano Garšvos mylimoji, kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Ji yra dvasiškai artima Garšvai, todėl jis jai dažnai atskleidžia savo fantazijas.

„Baltoje drobulėje“ įkūnyta egzistencializmui artima pasaulio samprata: šiuolaikinis žmogus neturi jokių galimybių įveikti gyvenimo beprasmiškumą, iš šios būsenos, kuri, beje, išreiškia ne vien asmeninę veikėjo tragediją, bet visuotinė žmogaus padėtį, išvaduoti gali tik savižudybė (tokį kelią pasirenka Garšvos draugas Stanley) arba pamišimas. XX amžiuje – karų ir tremčių amžiuje – pasauliui nebereikia tikrojo meno, ir poetas, ieškantis tiesos, netoleruojantis miesčioniškos egzistencijos normų, galiausiai pats save sunaikina. Tačiau kūryba yra vienas iš būdų sukilti prieš pasaulio absurdą, kurio nesuvokiantis žmogus gyvena niekingą gyvenimą.

Pagrindinis romano veikėjas išgyvena egzistencinę modernaus žmogaus krizę. Ji susijusi su vertybių pérkainojimu ir pirmiausia pasireiškia kaip tikėjimo krizė, kai žmogus, nors ir išsiilgęs Dievo, nebetiki jo gailestingumu.
Be to, dangiškasis teismas yra kito, žemiškojo teismo, kurį surengė Garšvai sovietų NKVD darbuotojai (saugumiečiai), siekdami priversti jį bendradarbiauti, atspindys. Savotiškai pasaulio pabaigai prilygsta okupacinio režimo žiaurumai: Garšva taip sumušamas ir pažeminamas, kad netrukus atsiduria beprotnamyje. Egzistencinę krizę pagilina sąžinės teismas, kuris Garšvą persekioja dėl karo pradžioje nužudyto ruso. Ši žmogžudystė prieštarauja Garšvos humanistinėms vertybėms, todėl verčia jaustis kaltą. Taigi trys teismai: enkavėdistų, biblinis pasaulio pabaigos bei paties veikėjo sąžinės, byloja apie žmogaus žiaurumą, apie pasaulį be Dievo. Tik pasaulyje be Dievo (be moralinių vertybių), anot Garšvos, gali vykti nesuvokiamas žmonių naikinimas. Sistemos žiaurumui Garšva mėgina pasipriešinti bėgdamas iš Lietuvos, tačiau sąžinės balso niekas negali nuslopinti.
. Romano protagonistas Antanas Garšva – XX a. vidurio žmogus po katastrofos. Visų pirma pozityvi egzistencialisto A. Škėmos romano pabaiga neįsivaizduojama, nes Garšvos liga – pirmiausia XX a. žmogaus po katastrofų metaforiška būsena (karas, emigracija, savo tapatybės praradimas, savęs kaip menininko nerealizavimas). Šizofrenija sergantis žmogus mato fragmentuotą, neatitaisomai suskilusį pasaulį – tokį pasaulį matė egzistencialistai, tokį pasaulį matė jų pagrindiniai veikėjai – absurdo žmonės (individai, mėginantys oriai gyventi beprasmį gyvenimą beprasmiame pasaulyje).

Problematika: Kokia gyvenimo prasmė? Kam gyventi beprasmį gyvenimą?