Balys Sruoga: biografija, memuarų romanas „Dievų miškas“

Biografija. XX a. vidurio poetas, dramaturgas, prozininkas, simbolizmo pradininkas lietuvių literatūroje. Katastrofų literatūros atstovas. Kritišku požiūriu pasižymėjęs, apsimetinėjimo vengęs ir tikrumą vertinęs lietuvių rašytojas.

Memuarų romanas „Dievų miškas“

Romano priešistorė. Poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, Vilniaus universiteto profesorius, 1943 m. su kitais inteligentais buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo dėl nebūtų dalykų – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Iš tiesų Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija iš esmės buvo tokios pačios totalitarinės valstybės, žlugdžiusios bet kokią laisvą ir originalią mintį. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties, 1957 m., vadinamuoju „atšilimo“ laikotarpiu.

Ironijos reikšmė. Romanas originalus tuo, kad koncentracijos stovyklos patirtis perteikiama juoko forma. Juoko vaidmuo „Dievų miške“ labai svarbus. „Dievų miško“ juokas – pirmiausia ironija. Ironija – paslėpta, pikta pajuoka, kurios prasmė yra priešinga sakomam. Ironija romane pateikiama trejopai: pirma, kaip meninė priemonė (pavyzdžiui, esesininkai vadinami „narsuoliais“, „karžygiais“); antra, kaip stiliaus ypatybė, kaip aplinkos vertinimo priemonė, kuria pasinaudojus vaizduojama žmogiškumą žlugdanti koncentracijos stovyklos sistema, budeliai profesionalai ir „mėgėjai“; trečia, ironija memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą nuo visiško beprasmybės pojūčio.

Juoko esmė. Sukurti įsivaizduojamą nuotolį tarp praeities ir dabarties įvykių, kad atstumas mažintų įtampą. Taip pat siekiama, kad sumažėtų įtampa tarp dramatiškų lagerio gyvenimo įvykių bei patyrusio tuos įvykius pasakotojo.

Pasakojimo pozicijos. Ypač svarbus pasakotojo santykis su vaizduojama aplinka. Memuaruose atsiskleidžia trys pozicijos. Pirma, pasakotojas – inteligentas, intelektualas, gerai išmanantis pasaulinę kultūrą (pavyzdžiui, vieno romano skyriaus antraštė „Nusikaltimai ir bausmės“ yra aiški užuomina į F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“).Antra, pasakotojas – vienas iš žmogiškumą praradusių SS karininkų, pasakojančių lagerio istorijas kaip anekdotines situacijas (štai vienas iš pasakojimų: „Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. […] Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo.“). Trečia,pasakotojas – kalinys, absurdiškos nužmoginimo sistemos liudytojas. Pasakotojas beveik nesileidžia į asmeniškus prisiminimus, jis yra savotiškas absurdo sistemos tyrinėtojas, todėl kūrinys įgauna universalų matmenį, t. y. liudija visą totalitarinę sistemą, o ne tik konkretų atvejį.

Pirkinių krepšelis