Bronius Krivickas: biografija, kūrybos bruožai, konspektai

Biografija. Bronius Krivickas (1919 –1952) – vertėjas, literatūros kritikas, partizanas, žymiausias pokario rezistencijos poetas. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose literatūrą. Studijuodamas susipažino su rašytojų karta, vėliau pavadinta žemininkais (V. Mačernis ir kt.), lankė B. Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, priklausė literatų grupei, kuriai vadovavo V. Mykolaitis-Putinas. Po studijų pradėjo dirbti Biržų gimnazijoje mokytoju. B. Krivickas 1945 m. prisijungė prie partizanų būrio, kur jau partizanavo du jo broliai (dėl vaikų partizanų poeto tėvai buvo išvaryti iš namų, jų sodyba sudeginta). Vėliau B. Krivickas vedė mokytoją Marytę Ziemelytę, susilaukė sūnaus. Partizanaudamas išvertė daug J. V. Gėtės eilėraščių, redagavo laikraščius „Laisvės kova“, „Aukštaičių kova“. 1952 m. partizanas Bronius Krivickas-Vilnius, išduotas savo būrio vado, su draugais žuvo per susišaudymą. Jo ir bendražygių kūnai buvo rasti tik po metų ir slapta perlaidoti Putiliškių kapinėse (Panevėžio rajonas). Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1998 m. poetas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Tai vienas aukščiausių Lietuvos valstybės apdovanojimų už didvyrišką narsą ir ištvermę, ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.

Kūrybos bruožai:

B. Krivicko kūryba priklauso XX a. vidurio katastrofų literatūrai. Jo poezijos žmogus – pirmiausia karys, partizanas, tėvynės gynėjas. Svarbiausios vertybės – garbė, sąmoningas pasirinkimas ginti tautos laisvę, t. y.prometėjiškas aukojimasis. B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia filosofo F. Nyčės idėja, kad žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu, kokią kainą tenka už tai sumokėti. Nors B. Krivicko poezijoje atsiskleidžia dramatiškos partizanų gyvenimo realijos, tačiau sąmoningai pasirinktas tėvynės gynėjo kelias suteikia jėgų: „Mūsų liko gal iš šimto vienas. / Bet kova vis tęsias atkakli. / Užtat turim būt savam kely / Šimtą kartų tvirtesni nei plienas…“ („Mūsų liko gal iš šimto vienas“). Poezijos žmogui svarbus garbingas, orus gyvenimas: „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai! / Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę, / Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.“ („Rudens melodija“). Garbingas gyvenimas, pasak poeto, tas, kurį žmogus ištveria, kad ir kokia sunkia moraline ar fizine našta jis užgultų. Eilėraščiuose dažnai gręžiamasi į Dievą kaip į moralinį autoritetą, stebintį, kaip ginamos vertybės. Todėl poezijos moto: mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi, o ryžtas apginti vertybes labai svarbus: „Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės…“ („Kai kovoj kelies tu į ataką“). Garbingas gyvenimas didina savivertę, todėl tėvynės gynėjas grėsmės akivaizdoje elgiasi stojiškai: „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą / ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu: / Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą, / Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.“ („Rudenio lygumose“). Vienas iš dažniausių poezijos motyvų – ruduo – įgyja dvejopą reikšmę: jis ir graži, bet mirštanti gamta, be to, ruduo metaforiška prasme tampa nuoroda į neišvengiamą tėvynės gynėjo lemtį: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę.“ („Mano dienos nebūtin pasvirę“).

Poezijos bruožai:

  • poezijos žmogus yra karys, partizanas ir tėvynės gynėjas;
  • svarbiausios vertybės: tėvynė, sąmoningas pasirinkimas ją ginti, jos laisvę, prometėjiškas pasiaukojimas;
  • poezijoje atsiskleidžia filosofo F. Nyčės idėja, jog žmogus yra laisvas rinktis savo kelią, nesvarbu, kokią kainą tenka už tai sumokėti;
  • poezijos žmogui svarbus orus gyvenimas;
  • dažnai gręžiamasi į Dievą kaip į moralinį autoritetą;
  • pagr. mintis: mirti baisu, bet dar baisiau negarbingai gyventi;
  • herojiška, stojiška laikysena
  • poezijoje gausu rudens motyvų, nes ruduo – ne tik metų laikas, bet ir metaforiška individo būtis prieš iškeliaujant į anapusybę. Ne veltui karys ištaria: „Mano dienos nebūtin pasvirę…“

Sonetas „Mano dienos nebūtin pasvirę“

Tematika:  žmogaus būsena mirties akivaizdoje. Mirties motyvą plėtoja gamtos vaizdai. Ruduo – gyvenimo pabaigos metafora. Ryški aukos prasmės tema.

Problematika: gyvenimo laikinumas, trapumas; žmogaus gyvenimo prasmė:

  • dviejų mirčių paralelė – gamtos ir žmogaus.
  • mirties ženklai: „Mano kaktą puošia lapai mirę“

Lyrinis subjektas: stipri asmenybė, jo netrigdo neišvengiamos gyvenimo baigties nuojauta: jis išlieka orus, nedvejoja dėl savo pasirinkimo, grožisi gyvenimu.

Visame sonete jaučiama paralelė tarp lyrinio subjekto ir Kristaus: pirmame posme Kristaus kančią primena „gryniausio aukso vainikas“, puošiantis subjekto kaktą. Auką lyr. Subj. suvokia kaip savo gyvenimo prasmę, todėl svaigindamasis rudeniu jis vienatvėje laukia ramiai mirties.

Pagr. mintis: stiprios valios, drąsus žmogus sąmoningai pasirinkęs gyvenimo kelią net mirties akivaizdoje išlieka išdidus.

B. Krivicko poezijos sąsajos su kitų autorių kūryba

Kario, pasiryžusio garbingai ginti tėvynę, paveikslas aptinkamas ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir J. Radvano herojiniame epe „Radviliada“. Stojiška individo laikysena grėsmės akivaizdoje perteikiama ne tik B. Krivicko poezijoje, bet ir garsiausio XVII a. Europos poeto M. K. Sarbievijaus etinėse odėse. Įsipareigojimai tėvynei ir tautai, kuriuos išgyvena B. Krivicko eilėraščių žmogus, atskleidžiami daugelyje lietuvių literatūros kūrinių: Maironio, V. Kudirkos poezijoje, V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila“, poetinėje Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“ ir kt.

Ištraukos iš Broniaus Krivicko dienoraščių (1952):

„Tie, kurie laisva valia atiduodavo gyvybę už idėją, tie, kurie geriau sutikdavo iškentėti kankinio mirtį, kad nereikėtų padaryti išdavystės, tie visada bus laikomi didvyriais. Šiandien kiekvienam Lietuvos valsčiuj rasime šimtus tokių pavyzdžių. Kiekvienas valsčius šiandien turi mažiausiai kelias dešimtis partizanų, kurie neteko gyvybės tesėdami pasiryžimą geriau žūti, bet neišduoti laisvės kovos idėjos. Kiekvienam valsčiuj rasime daugybę pavyzdžių, kur tardomieji geriau sutiko iškentėti kankinių mirtį ir pasmerkimą, bet neišdavė savųjų. O kiek žmonių išdrįso ir išdrįsta šioj baisioj kovoj rizikuoti ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais. Didvyriškumo pasireiškimas mūsų tautoj šiuo metu yra masinis. Todėl ateities istorijoj šis mūsų tautos gyvenimo tarpas bus vadinamas herojiškuoju ar didvyriškuoju laiku. O šalis, tiek didvyrių pagimdžiusi, dar kartą bus pavadinta didvyrių žeme.” (ištraukos iš B. Krivicko dienoraščių, 1952)

Pirkinių krepšelis