Henrikas Radauskas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai
(MODERNIZMAS)
Lietuvių poetas, neoromantikas, vertėjas, pergyvenęs du pasaulinius karus bei pasitraukimą iš Lietuvos, emigrantas (išeivis).
Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės. Autorius visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti.
Kūrybos bruožai:
- Estetika, grožis
- Ironija
- Poezija teatriška
- Gamta labai dinamiška, neatskiriama nuo kultūros
- Eilėraščiai griežtos, klasikinės formos, vientisa kompozicija
- Kultūros įvaizdžiai, dinamiškumas, tikrovės detalės
- Neįprasti terminai, mitologinės būtybės
- Nėra lyrinio Subjekto
Henrikas Radauskas - EILĖRAŠTIS „PASAKA“
Lyrinis subjektas ironiškai žvelgia tiek į tikrovę, tiek į patį save, jaučiasi bejėgis, negalintis nieko pakeisti. Žmogaus noras realizuoti savo troškimus – pasiekti laimę – yra voro pastangos pakilti su trupiniu į dangų, donkichotiška svajonė.
Pasaka, nerealusis svajonių pasaulis, idealybė – tai laisvė. Teigiama vaizduotės svarba žmogaus gyvenime.
Šiame kūrinyje kaip veidrodyje matomos būdingiausios jo poezijos ypatybės. Pasakiškas, fantazijos pasaulis poetui visuomet buvo tikresnis už realų, matomą : „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“
Henrikas Radauskas - EILĖRAŠTIS „LAIŠKAI SAU PAČIAM“
Norint išlikti katastrofų laikotarpiu, reikia atsiriboti nuo realaus gyvenimo ir į pasaulį žvelgti pro fantazijos prizmę. Henriko Radausko kūryboje niekaip neatsispindi asmeninio gyvenimo įvykiai, nekalbama apie asmeninius jausmus, todėl nėra poezija įprasto lyrinio subjekto, aš. Tačiau jį pakeičia pasakotojas, kuris neretai aplinką ar pasakojamą istoriją stebi su ironiška šypsena.
Taip pat vienas iš būdų Henriko Radausko poezijoje, išlikti katastrofų laikotarpiu – ramus kalbėjimas su šypsena. „Bacho fleita gieda apie mirtį/ Kaip apie pavasarį – ramiai“.
Žmogus katastrofų laikotarpiu gali išlikti ramus, jeigu atsiras žmogus su kuriuo gali bendrauti, tačiau Henriko Radausko kūrinyje „Laiškai sau pačiam“ ištverti sunkų katastrofų laikotarpį padeda laiškų rašymas sau ir bendravimas su savimi. „Vos liesdamas daiktus ir žmones,/ Aš laikausi pats už savęs“ , „Negaliu nežydėti, neliūdėti/ Ir sau laiškus – eiles rašau.”
Radauskas ir neoromantizmas. H. Radauską mažiausiai iš 4-ojo deš. lyrikų paveikė neoromantizmo idėjos: išpažintinėlyrika, patriotiškumo, istorinių ir biografinių motyvų vaizdavimas, visuomeniniai įsipareigojimai. Dėl savo pasaulėžiūros ir estetinių nuostatų H. Radauskas laikomas estetizmo atstovu. Poeto kūrybą veikia meno, kultūros simboliai, atsiribojama nuo tradicinių vaizdavimo būdų, stiliumi eilėraštis atitinka klasicizmo principus.
Lyrikos aptarimas. H. Radauskas Lietuvoje išleido tik vieną eilėraščių rinkinį „Fontanas“ (1935), kiti rinkiniai pasaulį išvydo išeivijoje: „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), „Eilėraščiai“ (1965), „Eilėraščiai (1965–1970)“ buvo išleistas po poeto mirties (1978). Literatūros kritikų nuomone, visi šie rinkiniai laibai panašūs estetinėmis nuostatomis. Pirmojo rinkinio „Fontanas“ eilėraščiais H. Radauskas vaizduoja tikrovės ir pasakos konfliktą, kur viską valdo siurrealistinis, iracionalus gyvenimo matmuo, paremtas menu (muzika, daile). Eilėraštyje „Pasaka“ nusakoma viena iš kelių poeto kūrybos sampratų: „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą / Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. / Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, / Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Poeto kūryboje dažnas poetinis maištas, kūrybine erdve tampa gyvenimo teatras, kuriame žmonės yra tik veikėjai. Eilėraščio lyrinis subjektas neišsako savo išgyvenimų, dažnai yra tik stebėtojas, pasakotojas. Teigiama, kad H. Radausko kūrybai būdinga estetinė distancija, kai atsiribojama nuo konkretaus laiko, vietos, biografijos, vaizduojamu aspektu reikia grožėtis, kurti poetinę tikrovę: „Karalystėj naujagimio vėjo / Žaidžia lapais krūmokšniai jauni, / Ir aušrinė mazgoti pradėjo / Aukso kojas aklam vandeny.“ Žaismingumas yra vienas svarbiausių „vykstančio“ eilėraščio bruožų.
Kūrybos proceso vaizdavimas. Antrajame eilėraščių rinkinyje, išleistame JAV, yra daug eilėraščių, sukurtų dar Lietuvoje. Įdomus eilėraštis „Dainos gimimas“, kur atsiribojama nuo visuomeninių idealų, kuriamas savitas pasaulis: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Apie poeto eilėraščius sakoma, kad juose istorija ne pavaizduota, o dar vykstanti, gyva. Minėto eilėraščio lyrinis subjektas klausosi gamtos melodijos, užrašo ją, groja, dainuoja ir kurdamas meninę tikrovę įaudrina skaitytojų vaizduotę: „Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos / Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.“ Visiškai kitokia kūryba aprašyta eilėraštyje „Poetai arba Katastrofa“, kur nusakomas bohemiškas poetų gyvenimas ir eilės, kylančios kaip tokio gyvenimo padarinys: „Ir kaip žarijos žėri strofos / Tarp peteliškių ir gėlių, / Bet nieks nemato katastrofos, / Kuri ateina iš eilių.“
Gamtos ir meno grožis. H. Radausko kūryboje daug dėmesio skiriama pasaulinei kultūrai. Kultūros ženklai dažnai aiškiai atpažįstami, pavyzdžiui, eilėraštyje „Homero jaunystė“, tačiau yra ir tokių, kur eilėraščio vaizdas kuria siurrealistinį paveikslą: „Danguj apalpę žvaigždės guli. / Naktis betikslė ir šviesi. / O, senas, virpantis mėnuli, / O, begalinis liūdesy!“ Romantikų ir neoromantikų eilėraščiuose gamta – žmogaus sielos atspindys. Eilėraštyje „Kaštanas pradeda žydėt“ gamtavaizduojama kaip kūrybos šaltinis („O medžiuos dega tylios žvakės – / Baltuos žieduos rausvi taškai, – / Ir pareini namo apakęs, / Ir plunksna rašalą taškai“) ir lygiavertis veikėjas („Velniop nueina aukštas menas, / Ir nebegalima liūdėt, / Kada pavasarį kaštanas / Už lango pradeda žydėt“). Eilėraščio lyrinis subjektas perteikia gamtos grožį, kuris yra poetinė medžiaga bet kurio poeto kuriamam menui: „plunksna rašalą taškai“. Be abejo, poetas į gamtos ir kūrybos paralelę įtraukia ir žmones, ypač tada, kai nusakomos bendražmogiškos vertybės: „O, koks vanduo platus, kokia naktis gili! / O tu nemoki skrist ir plaukti negali. / Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai, / Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai“ („Oro paštas“). Gyvenimo ir meno gretinimas H. Radausko kūryboje žmogui suteikia dorovinį (nebūti aktoriumi – gyventi) ir estetinį (grožėjimosi) poreikį.