Jonas Aistis: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(MODERNIZMAS)

XXa. Lietuvių poetas išeivis, neoromantikas, lyrikas, eseistas.

Išvyko studijuoti į Prancūziją, tačiau nebegrįžo į LT dėl karo ir okupacijų tėvynėje. Vėliau persikėlė į JAV.

Jonas Aistis – vienas žymiausių lt lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu porgramiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėliau daug dėmėsio skyrė Lietuvai ir lietuviškumui.

Patriotas, jam rūpėjo Lietuvos ateitis ir dabartis, jautė stiprų ryšį su gimtąja žeme.

Kūryba

  • Aistis, kaip ir Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, priskiriami antrajai neoromantikų kartai. Šie poetai tęsia romantinį išgyvenimų vaizdavimą, tačiau modernioje lyrikoje atsiranda poetinių transformacijų, daugiau ironijos. J. Aisčio kūrybinė pradžia vertinama kaip tradicijų tęsimas ir transformavimas, kai nesilaikoma įprastų eiliavimo taisyklių, žaismingai ir ekspresyviai kuriamas netikėtumas, paradoksas. Be to, tradicinis vaizdavimas papildomas tapybos vaizdais, įvairiais sąskambiais. Kuo toliau, tuo J. Aisčio kūryba darėsi asmeniškesnė, dramatiškesnė, elegiškesnė.
  • Lyrikos aptarimas.Pasak J. Aisčio, „Poezija man dingojosi kaip nuostabi, akinamai žydinti ir liepsnojanti šalis.“. Kurdamas poetas pasitelkia tautosakos, pasaulinės kultūros motyvus, vaizduoja ne tik lyrinio subjekto išgyvenimus, bet ir išskirtinę meninę tikrovę, kurią galima įvardyti kaip pasaką. Būtent pasakos motyvas labai aktualus visiems lietuvių neoromantikams. Pasaka – atsiribojimas nuo kasdienybės, ieškojimas idealaus, geresnio pasaulio: „Vėl tu mano kerinti tikrovė, – / O tavęs taip trokštu! / Ten ant marių krašto stovi / Gintariniai bokštai“ („Pasaka“). Tačiau pasaka ne tik ramina: „Gal nereiks ir pasakų tau sekti, / Nes ir tu žinai, / Kad taip reikia vis keliaut į naktį / Žmogui amžinai.“ („Kelionė į naktį“), „Iš miglų, iš pasakų, iš senų senų legendų / Tavo laimės poringę pinu.“ („Mal du pays“), ji perteikia žmogaus išgyvenimus: „Atėjo pasaka į žalią naktį, / Atėjo pasaka į mus – / Nuversti sunkų karsto akmenį, / Versme atverti troškimus!“ („Lakštingala“).
  • Teigiama, kad J. Aistis – lyrinio,eleginio eilėraščio kūrėjas. Tokiame eilėraštyje dominuoja lyrinio subjekto dramatizmas ir kančia. Eilėraštyje „Katarsis“ atskleidžiama kūrybinė kančia („Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu, / Mano, žodžio kruvina auka.“), dvasinis apsivalymas, kai lyrinis subjektas išsako savo išgyvenimus ir kurdamas aukojasi: „Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu“, „Nesu niekad niekam sakęs šito, / Šito niekam pasakyti negaliu: / Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui.“). Be to, kartais nuo kančios, tikrovės bandoma atsiriboti, kuriama distancija tarp tikrovės ir iliuzijos: „Nebūk naivus, brangus skaitytojau, / Nebūk naivus ir neieškok daugiau: / Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo, / Nėr debesų, taip čia – žmogaus.“ („Prologas“). Ne viskas, kas sukurta, yra realu, juk kūryba – tai vaizduotės vaisius, kartaisironiškas tikrovės vaizdavimo būdas: „Deja, nebuvo vakaro, nei antakių… / Tai vakaras netikras – mano sukurtinis, / Bet tu klajosi mano meilės sentakiu, / Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ („Atėjo vakaras“). Kūryba, kaip gyvenimas ir mirtis, lyriniam subjektui sukelia labai dramatiškus išgyvenimus: „Į mirštančių spalvų konvulsijas ir skaistį: / Tesuspindi, tesudega širdis mana – / Ji visą mano amžių buvo kruvina…“ („Poeto mirtis“). Taigi pasaka ar kitokios formos distancija leidžia poetui suvaidinti gyvenimą.
  • Dramatizmą skatina J. Aisčiolyrika, susijusi su tėvynės vaizdavimu. Ypač visa tai aktualu emigracijoje rašytuose eilėraščiuose, kur vyrauja ne tik elegiška nuotaika, bet ir ilgesio, kaltės motyvai. Emigracijoje kurtuose J. Aisčio eilėraščiuose ypač svarbus patriotinis aspektas, primenantis Maironio lyriką: „Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, / Bet varge jo vieno tu pasigedai, / Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – / Liko netesėti mūsų pažadai…“
  • Vietoj apibendrinimo.„Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino, / O vis su tokia didele aistra aš jį nešu. / Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos, / O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!..“

Jonas Aistis - EILĖRAŠTIS „MAN TAVE“

Tema: meilė, žmogaus ir gamtos paralelė.

Problema: Kodėl žmogus gali likti abejingas pavasario sukeltam meilės žaismui?

Lyrinis subjektas: Eilėraštyje mezgamas dialogas tarp lyrinio subjekto ir adresato, net numanomas galimas atsakymas. Nors meilės objektas eilėraštyje taip ir neįgyja ryškesnių bruožų, lyriniam subjektui jis žadina ne tik erotinius jausmus : „ Dievas liepė man išaiškint / Žemės meilę tau“ , nuolat apeliuojama ir į dieviškąją valią (Dievo vardas eilėraštyje minimas net 6 kartus.) Eilėraščio erdvėje nubrėžtos dvi vertikalės – vidinė (širdy) ir išorinė (anta kalno).

Klasikinis jausmų išsakymas paslėptas po ironijos kauke, taip skausmas dėl neišsipildžiusių lūkesčių prigesinamas, nėra visa persmelkiančio liūdesio, apie tai kalbama švelniai šypsantis. Ironiškas tradicinių temų traktavimas – vienas iš neoromantikų kūrybos bruožų.

Jonas Aistis - EILĖRAŠTIS „PEIZAŽAS“

Lyrinis subjektas neindividualizuojamas. Apžvelgdamas gimtinės peizažą, tarsi supintą iš gerai pažįstamų vaizdų ir garsų, jis jaučia palaimą, ryšį su savo paties esme : „Šlama liepos tokia laime,/ Tokiu liūdesiu savu.“

Eilėraštyje įvardyti objektai – tai tūkstantmetė pasaulio tvarka, kurią galima tapatinti su pirmapradiškumu ir amžinybe. Gimtinė – vienintelė gyvenimo erdvė, iš kurios neįmanoma išeiti net ją palikus.

  • Svarbi gamta, lietuviško kaimo vaizdiniai
  • Apibūdinamas kaimo aplinkos vaizdas „laukas, kelias, pieva, kryžius“
  • Kalbama apie kaimo grožį, tradicijas, lyr. Subj. Jis labai svarbus
Pirkinių krepšelis