Jonas Biliūnas: biografija, istorinis kontekstas, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(XIX a. pab.–XX a. pr.)

XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas.

Lietuvių prozininkas bei publicistas ir, žinoma, lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas, gimęs 1879 metų balandžio 11 dieną, buvo dar ir aktyvus visuomenės veikėjas. Augo ir plėtė savo akiratį Utenos apskrityje, o tiksliau – Anyksčių valsčiuje. Jono Biliūno šeima pasižymėjo kaip stropių ūkininkų. Vaikinas mokėsi Liepojos gimnazijoje, vėliau baigė Šiaulių gimnaziją, po kurios sekė studijos Dorpato universitete, tačiau nesėkmingai. Dar būdamas visai jaunas, jis jau įsitraukė į visuomeninę bei politinę veiklą, kurią mėgavosi. Jono Biliūno žmona – Julija Janulaitytė. Jonas Biliūnas buvo kūrybiškos sielos žmogus, vedęs ir pamokas. Įstojęs į  Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, tuo pačiu metu labai domėjosi ir literatūra, ko pasekoje pradėjo studijuoti Ciuricho universitete. Gyvenimas Joną Biliūną išmokė verstis savarankiškai, o ir kūryboje atskleidė neeilinius dalykus, susijusius su žmogaus egzistencija, jos  laikinumu, gyvenimo trapumo motyvais. Jonas Biliūnas priklauso visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sferos atitikmeniui. Šis rašytojas turi ir savo individualius kūrybos savitumus.

  • Tėvai norėjo, kad būtų kunigu, tačiau tapo rašytoju.
  • subjektyvus kalbėjimas
  • psichologinis pasakojimas
  • aplinka ir gamta vaizduojama saikingai
  • pabrėžiamos socialinės ir moralinės problemos
Istorinis kontekstas:

XIX a pab. Vis daugiau atsirasdavo lietuvių kilusių iš kaimo inteligentų, kurie įsipareigojo atgimstančiai Lietuvai. XX a pr. Yra lietuvių kultūros atsinaujinimo metas. 1904m panaikinus spaudos draudimą, sparčiai plečiasi kultūra.

Jonas Biliūnas - ALEGORINIS APSAKYMAS "LAIMĖS ŽIBURYS"

Tema: apie žmonių siekį būti laimingais, pasiaukojimą.

Siužetas: ant aukšto kalno sužibo žiburys iš aukso raidžių – žmonių laimė. Tie kas užlips ir palies atneš laimę visiems žmonėms. Tačiau užlipti į kalną sunku, o tas kas palies pavirs į akmenį, bet pasiaukos ir atneš laimę visiems. Visi lipo tačiau jiems nepavyko – pavirto į akmenis. Taip atsirado dar vienas kalnas kuris darėsi vis arčiau viršūnės laimės žiburio. Ir pasiekė keli žmonės jį, ir pavirto akmenimis. Ir visi pradėjo garbinti tą kalną ir žmones žuvusius už jų laimę. Visi buvo laimingi.

Pagrindinės mintis: laimė reikalauja aukų, o drąsuoliai pasiaukoję dėl kitų, ne iš kart įvertinami.

Jonas Biliūnas - NOVELĖ "UBAGAS"

Tema: apie senuką, kurį išvarė iš namų sūnus, tačiau dėl to sūnui neprieštarauja.

Pagr. veikėjai:

  • Petras Sabaliūnas – buvęs turtingas bičių augintojas, išmintingas, nuoširdus – šiuo metu ubagas.
  • Jaunuolis – apsirgęs, todėl grįžęs į tėvynę, jautrus, kantrus.

Biliūno novelėje “Ubagas” pagrindinį veikėją Sabaliūną iš namų išvijo sūnus, nes “senas žmogus visur nemalonus…”, tačiau šį rūpestingą bičių mylėtoją užjaučia sūnaus draugas. Pasakotojas jaučia kaltę, sąžinės graužatį, jog niekuo negali šiam bičiuliui padėti. Jis jaučiasi atsakingas, nes praeityje pasakotojo ir Sabaliūno santykiai buvo stiprūs : ir jam yra gėda už Sabaliūno sūnų, kad jis taip pasielgė su savo artimiausiu žmogumi – tėvu. J. Bilūnas, pavaizduodamas tokias kilnias Sabaliūno savybes, kaip darbštumas, tvarkingumas, meilė bitėms, gerumas vaikams, dar ryškiau iškelia tokiam nuostabiam žmogui padarytą skriaudą. Tad, kaltė ir atgaila yra du neatsiejami dalykai, nes Jono Biliūno novelėje “Ubagas” yra nuoširdus ir gilus apgailestavimas dėl atliktų nuodėmių.

Moralė: sūnus dvasiškai, perkeltine prasme yra ubagas.

Pagrindinė mintis: žmogus jaučiantis kaltę, neabejingas kito skausmui yra doras.

Jonas Biliūnas - NOVELĖ "VAGIS"

Siužetas: apie ūkininko Jokūbo ir vagies susidūrimą. Užtikęs vagį, Jokūbas nužudo jį lazda, gindamas savo turtą. Nuveža į griovį, uždeda apynasrį. Jokūbas jaučia sąžinės graužatį.

Pagrindiniai veikėjai: Jokūbas- pasiturintis ūkininkas, visų gerbiamas.

Moralė: Biliūnas remiasi dekologu, didžiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Sąžinė, atgaila.

Pagrindinė mintis: didžiausia žmogaus teisėja yra sąžinė.

Jonas Biliūnas - NOVELĖ „LAZDA“

Siužetas: Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio su lazda, ir panaikinus baudžiavą skriaudėją priglaudžia savo namuose. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, nesiekia sumenkinti Dumbraucko, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pirmiausia yra reiklus sau. Dumbraucko lazda atiduota pasakotojo tėvui tampa kaip skausmo, kaltės, atgailos ir atleidimo simbolis, pasakotojo šeimos gerbiamas daiktas, kuri „ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.“ Kaltės jausmas, priešingai nei tėvą, Dumbraucko nevaržė, neslėgė, nes jis sumušė tėvą dėl pareigos ginti pono turtą. Tėvą kaltės jausmas vis slėgė, nes jis pažeidė savo dorovines nuostatas ir dekalogą. Kai tik motina užsimindavo tėvui apie lazdą, jis iš karto nuliūsdavo ir „paėmęs knygą pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.“ Tai buvo jo atgaila, kuria jis norėjo Dievui atpirkti savąją nuodėmę ir kuri jį vis dėlto lydėjo visą gyvenimą.

  • Skriaudos ir humaniškumo motyvas
  • Anot Biliūno, literatūros tikslas – mokyti skaitytoją jautrumo, žadinti jo grožio ir gėrio jausmą, o paskirtis – visapusiškai vertinti tikrovę, todėl reikia vaizduoti ir gerus, ir blogus gyvenimo reiškinius. Todėl jis savo novelėje „Vagis“ aprėpdamas kaltės, kuri prislegia nusidėjusį tėvą ir tampa gyvenimo našta, ir atgailos, kuri kiekvienąkart lydi skausmo apimto žmogaus sielą ir tą naštą palengvina, sampratas sukuria realaus gyvenimo įvaizdį.

Jonas Biliūnas - APYSAKA „LIŪDNA PASAKA“

Tema: tragiškas Banių šeimos likimas. Likimą nulėmė 1863 m. sukilimas. Galima sakyti, jog tai visos tautos likimas 1863m laikotarpiu.

Siužetas: Petras Banys ir kiti vyrai išeina į mišką kovoti prieš caro valdžią ir tikisi sulaukti geresnio gyvenimo. Juozapota nerimauja, kankinanti baimė ir nežinia pakeičia moterį. Tačiau jam ilgai negrįžus Juozapota išeina ieškoti. Tačiau išvydusi kartuvėse savo vyrą ji nualpsta, jos dvasia miršta. Tai visiškai pakeičia jos likimą. Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš namų ji tampa bename ir klaidžioja tarp žmonių kaip koks klaikus „memento mori“.

Juozapota – svajojanti apie laimingą gyvenimą, vaiką, mylinti, ištikima, po vyro žūties – dvasiškai palūžusi

Petras Banys – trokštantis laisvės, geresnio gyvenimo, siekiantis aprūpinti savo šeimą, rūpestingas ir mylintis.

Vienos iš didžiausių gyvenimo vertybių yra ištikimybė, meilė artimam žmoguli gražesnio gyvenimo siekį reikia derinti su atsakomybe už savo artimuosius.

Jonas Biliūnas modernizavo realistinį pasakojimą

Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas,novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“). Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis…“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės – vidinės žmogaus teisėjos – graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J. Biliūno, „kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“.

Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs

Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „<…> tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero… Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“ Be to, šiose novelėse svarbus ir atjautos motyvas: pasakotojas yra jautrus P. Sabaliūno likimui ir išgyvenimams, o tėvas atleidžia Dumbrauckui už skriaudą. Atjauta yra susijusi su gailestingumu, kito supratimu, palaikymu, kančios pasidalijimu.

Skriaudos motyvas ryškus apysakoje „Liūdna pasaka“

pasakotojas perteikia vargšės Juozapotos išgyvenimus. Moteris per 1863 m. sukilimą neteko dėl socialinio teisingumo kovojusio vyro, prarado sveikatą, kūdikį, namus. Pamišusi, kampininke tapusi moteris kelias dešimtis metų ieško vyro („Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..), bet, anot pasakotojo, nežinia: „Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką? Ar tikėjosi nors numirus, jį pamatyti?.. / Vienas Dievas težino…“ Tikra „Liūdna pasaka“, kai žmogus patiria ne tik socialinę, moralinę, bet ir egzistencinę skriaudą.

J. Biliūnas – lyrinės prozos pradininkas

Jonas Biliūnas (1879–1907) – XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas. Nuo vaikystės tėvai jį auklėjo pagal krikščionišką pasaulėjautą, tikėjosi, kad bus kunigas. Nepaklusęs tėvų valiai, be to, jiems anksti mirus, J. Biliūnas pragyveno iš privačių pamokų ir baigė Liepojos gimnaziją, kurioje subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi (lietuvių kultūros puoselėjimo) draugiją, tapo socialdemokratinio judėjimo atstovu. Vėliau iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto, kuriame mokėsi medicinos, būsimas rašytojas dėl revoliucinės veiklos buvo pašalintas. Susipažinęs su būsimąja žmona Julija Janulaityte, J. Biliūnas rašė straipsnius, kūrė eilėraščius, vertėsi iš privačių pamokų. Vakarų Europos (Leipcigo ir Ciuricho) universitetuose J. Biliūnas studijavo literatūrą, sukūrė pirmąsias noveles. Lietuvoje ir Lenkijoje gydydamasis džiovą, rašytojas atsiribojo nuo daugelio darbų, bet įtemptai kūrė ir išleido pirmąsias knygeles. Maži honorarai, skolos ir alinanti liga sekino rašytoją, kuriuo rūpinosi žmona. Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad „brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro“. Liga ir mirtis nutraukė vaisingiausią J. Biliūno kūrybinį laikotarpį.

Aptaręs realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas atsisakė šiai meno krypčiai būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų irorientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę. Lakonišku aprašymu rašytojas koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų (kalbama pirmuoju asmeniu) pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai. Kūrinių veikėjas yra pasakotojas, o ne iš šalies įvykius stebintis asmuo. Be to, J. Biliūnas vadinamas lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininku. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų ir nestatišką. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas.

Pirkinių krepšelis