Jonas Radvanas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(RENESANSAS, XVI a. vid. – XVI a. pab.)

Humanistas, protestantas, artimas didikams Radviloms (jų globotinis – dvarų poetas).
Savotiškas Lietuvos Vergilijus.
Buvo nekilmingas, bet išsimokslinęs, gerai išmanė klasikinę romėnų literatūrą.
Jono Radvano kūryba atskleidžia jo meilę tėvynei, jis buvo tikras patriotas, siekė parodyti pasauliui, kokia galinga yra mūsų valstybė ir kokie garbingi žmonės čia gyvena.

Istorinis kontekstas:

XVIa. Renesanso idėjos ėmė plisti Lietuvoje. Naujoji pasaulėžiūra – humanizmas – žmogų laikė didžiausia vertybe. Reformacijai Lietuvoje plisti padeda ir galingi globėjai – didikai Radvilos.

Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina Radvaną sukurti karvedį M.Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą.

Jonas Radvanas - Herojinis epas „Radviliada“

Ypatingos struktūros – parašytas lotyniškai, hegzametru, panegirika R. Rudajam
4 poemos dalyse vaizduojamas M.R.Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties

1 dalis: pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą.
2 dalis: Livonijos karo pradžia.
3 dalis: pergalė prie Ulos upės (šia pergale tiek valdovas tiek visa LDK užsitarnauja didžiulę pagarbą. Lietuva tampa garbinga, vieninga, už tėvynę gebančia kovoti šalimi), apdainuojamas Radvilos skydas (nuo lietuvių kilmės iki Žalgirio mūšio).
4 dalis: karo pabaiga, herojaus mirtis.

Radvanas ne tik sueiliavo karvedžio biografiją, bet ir pavaizdavo idealų herojų.
Radvila Rudasis – niekada nesiskundžia, netinginiauja, dosnus, ginčus stengiasi spręsti ne jėga, o įtikinimu, kariauja kai nėra kitos išeities.
„Radviliada“ – pagyra Radvilai. Jį šlovina kaip tėvynės gynėją, vieną talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje.
Radvanas išaukština Lietuvos praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Jis idealizuoja LDK
Idealizuojama Vytauto laikų Lietuva.

„Radviliados“ parašymo tikslas

XVI a. LDK poetas Jonas Radvanas didikų Radvilų draugo Abromavičiaus buvo paprašytas sukurti karvedį Radvilą Rudąjį šlovinantį kūrinį. Taip gimė hegzametru parašytas 3300 eilučiųherojinis epas„Radviliada“ lotynų, to meto išsilavinusių žmonių, kalba. Kūrinys išleistas 1592 m. Vilniuje, praėjus daugiau nei 20 metų po Liublino unijos, t. y. po Lietuvos susijungimo su Lenkija. Nė vienas iš Radvilų giminės narių susijungimo akto nepasirašė, negana to, slapta vylėsi grąžinti LDK buvusią šlovę ir didybę. Mat po Liublino unijos Lietuva prarado dalį žemių, negalėjo rinkti savo kunigaikščio, tapo provincija. Istorinis pasakojimas apie Lietuvos didybę turėjo atlyginti politinius ir kultūrinius praradimus, žadinti tautinę savigarbą, tikėjimą valstybės orumu, herojų garbingumu. Taip gimė kūrinys apie galingą Lietuvos valstybę ir tėvynės gynėją Radvilą Rudąjį – vieną garsiausių visų laikų karvedžių.

Radvilos Rudojo paveikslas

Herojinį epą sudaro keturios dalys, kuriose pavaizduotas pagrindinio epo herojausRadvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Nuo pat mažens būsimą karvedį auklėtojas Mūsãjas moko mylėti tėvynę, būti garbingą ir atsidavusį savo šaliai: „… žiūrėk Lietuvos kuo pirmiausia!.. / Savo tėvynei tarnauk…“ Tapęs kariuomenės vadu Radvila išgyvena svarbiausią savo gyvenimo mūšį – susirėmimą su Maskvos valstybės caro Ivano Rūsčiojo kariuomenės dalimi, susiruošusia pulti Vilnių. Mūšis prie Ulos upės tampa didžiausiu LDK karvedžio laimėjimu – apie šimtą metų Maskvos valstybės kariuomenė nepuls Lietuvos. Itin meniškai „Radviliadoje“ vaizduojamas karvedžio sapnas prieš lemiamą mūšį. Radvila Rudasis susapnuoja Vytautą Didįjį, nusiminusį ir nelaimingą. Pasirodo, kunigaikštį net kapuose slegia negandos, užgulusios Lietuvą: „Lietuvos nelaimės mane sugraudino.“ Labai svarbu tai, jog Vytautas Didysis kreipiasi ne į ką kitą, o į karvedį, tuo parodydamas pasitikėjimą ne silpnu valdovu, o garbingos giminės didiku – Radvila Ruduoju. „Štai kas svarbu: nugalėk!“ – ragina kunigaikštis karvedį ir vadina Radvilą vienintele Lietuvos viltimi ginant šalį nuo Maskvos kariuomenės.

Radvilos Rudojo skydas

Į svarbiausią gyvenimo mūšį Radvilą Rudąjį lydi auksu iškaltas skydas. Skydą puošia garbinga Lietuvos praeitis: garsūs mūšiai su Rytų ir Vakarų kaimynais, Lietuvos valdovai ir vienintelis karalius Mindaugas. Ant skydo puikuojasi ir dviejų legendų siužetai: vienas byloja apie lietuvių kilmę iš romėnų, kitas – apie Gedimino sapną. Mitinė lietuvių kilmė iš romėnų leido susisaistyti su viena karingiausių tautų ir įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. O legenda apie Vilniaus įkūrimą įdomi tuo, jog Gediminas nelaikomas Vilniaus įkūrėju, tiesiog jo valdymo laikotarpiu Lietuvos sostinė tapo garsiu ir didingu daugiakultūrės valstybės miestu:

„Čia miestas iškils pagarsėjęs“, –
taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo
Vilnių – globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos,
kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:
miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.

Lietuvos gamta „Radviliadoje"

Didelis vaidmuo „Radviliadoje“ tenka gamtai. Kadangi per ją reiškiasi Dievo valia, nieko keista, kad Lietuvos peizažas turi didelę įtaką žmogaus charakteriui. Lietuvos klimatui nebūdingas švelnumas, nerasi čia naudingųjų iškasenų – viso to „išmintinga gamta pašykštėjo“. Gamta elgiasi kaip griežta motina – stygiumi, trūkumu ji auklėja ambicingus, narsius, ištvermingus Lietuvos karius. Kita vertus, čia gausu girių, žvėrių, upių. Upių katalogas reiškia ne tik gamtos gyvybingumą, bet ir susijęs su istorija – skaitytojui išvardijamos upės nuo Juodosios iki Baltijos jūrų turėjo tikslą atkurti Vytauto Didžiojo Lietuvos laikų peizažą, kokio jau seniai nebuvo. Šis įvairus gamtovaizdis turėjo kelti lietuvių savivertę ir skatinti atkurti dingusią Lietuvos didybę. Didžiausiame savo kūrinyje poetui J. Radvanui pavyko įamžinti poetizuotos Lietuvos gamtovaizdį ir sukurti herojišką tėvynės gynėjo Radvilos Rudojo paveikslą.