Biografija. XX a. antrosios pusės prozininkas, sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, modernių pažiūrų novelistas. 1960-aisiais baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, daug metų dirbo literatūros laikraščių ir žurnalų redakcijose, užsiėmė knygų vertimu.
Kūrybos temos:
XX a. 7–9 deš. lietuvių proza modernėja: kinta kūrinių tematika (vis labiau atsigręžiama į moralines individo problemas), ieškoma naujų vaizdavimo formų. Šio laikotarpio prozoje dominuoja ne įvykiai, o būsenos aprašymas, visa vertinanti pasakotojo pozicija. J. Aputis, domėdamasis vidiniu žmonių gyvenimu, įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kūrė sąlygišką tikrovę. Be to, jo kūriniams būdinga Ezopo (užuominų) kalba, leidžianti išsakyti tiesą ir išvengti cenzūros.
J. Apučio prozoje kaimas iškilo kaip svarbiausias žmogiškų vertybių centras. Novelėse „Susipažinimas su žilagalviu senuku“, „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ kalbama apie senojo kaimo nykimą, kolūkyje gyvenančio žmogaus praradimus, dvasinių vertybių kaitą. Kaip atsvara amoralumui iškyla nuoširdumas,atjauta, domėjimasis senosiomis tradicijomis, santykis su gamta, gyvenimo ir gyvybės vertė. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ keliamas retorinis klausimas „Kodėl taip dažnai tuos, kurie savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras, paliekame nejudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg pats dievas juos tokius mums būtų siuntęs?“ liudija žmonių abejingumą, nesipriešinimą sovietų invazijai, nekovojimą už tikrąsias vertybes.
Gėrio ir blogio sankirta lemia etinį veikėjų pasirinkimą, kuriame visuomet ryškus įsipareigojimas saugoti gėrį.Pavyzdžiui, novelėje „Autorius ieško išeities“ studentas, susidūręs su smurtu, siekia žūtbūt nepasiduoti blogiui: „Turiu tik vieną išeitį – užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą…“. Novelėje pabrėžiama, kad apsisprendimas yra žmogaus valioje, kad įmanoma nepasiduoti blogiui ir likti ištikimam savo moraliniams principams.
Atsisveikinimas su vaikyste – pagrindinis novelių „Vakarėjant gražios dobilienos“, „Erčia, kur gaivus vanduo“, „Dobilė. 1954 metų naktį“ motyvas. Vaikystės ir jaunystės išgyvenimai neišvengiamai veda vidinės brandos link, kuri visada susijusi su atsakomybe, rūpestingumu, suvokimu, kad žmogus nėra pavaldus laikui. Vaikas novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ rūpinasi savo tėvu, drąsiai elgiasi suaugusiųjų pasaulyje ir nepraranda stojiškos laikysenos. Panaši situacija regima ir novelėje „Dobilė. 1954 metų naktį“, kurioje Martynas tampa šeimos galva: jis rūpinasi sergančia motina, nugali audros baimę ir iš laukų parveda šeimos maitintoją – karvę Dobilę. Labai svarbu išsiugdyti gebėjimą orientuotis dažnai negailestingame pasaulyje, neprarasti savasties, nepamiršti namų ir šeimos. Grįžimas į vaikystę – pagrindinė J. Apučio kūrinių veiksmo ir išgyvenimų trajektorija.
Dažnoje J. Apučio novelėje ryški įtampa tarp materialėjančio dabarties pasaulio ir žmogiškumo. Akcentuojama tokių vertybių kaip jautrumas ir empatija svarba – teigimas vertybių, kurios glūdi žmoguje kaip natūralus jutimo būdas ir jo kasdienės buities tiesa (pavyzdžiui, dviejų nepažįstamųjų susitikimas novelėje „Vieniša sodyba“). A. Zalatorius apie J. Aputį rašo: „Iš jo novelių plaukia kitokia išvada: viskas priklauso nuo to, kiek tu esi išsaugojęs žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir kiek turi natūralaus poreikio smurtui priešintis. Užtat kiekvienoje novelėje lyg koks idealas iškyla begalinis, tiesiog mimoziškas žmogaus jautrumas, gebėjimas akimirksniu pastebėti menkiausią melą ir klastą, didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančia, pajusti jo emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir pačiam nevaidinant.