Biografija. XX a. antrosios pusės lietuvių poetas, prozininkas eseistas, vertėjas. Vilniaus universitete studijavo vokiečių filologiją, tačiau nebaigė. Vėliau dirbo įvairius darbus ir stebėjo gyvenimą. Katiliškiui svarbus žmogaus situacijos dramatizmas totalitarinėje visuomenėje. Nors reikšmingiausius kūrinius J. Kunčinas parašė per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, tačiau viena pagrindinių kūrinių temų – sovietmetis.
Romanas „Tūla“
Protestas prieš sistemą. Romano veiksmas vyksta sovietmečiu. Pagrindinis kūrinio veikėjas – valkata. (Pirmą kartą literatūroje bastūno tipas atsiranda XIX a. prancūzo Šarlio Bodlero kūryboje.) J. Kunčino romano protagonistas – žmogus, neturintis nuolatinio darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos, – taigi, tvarkingo pasaulio požiūriu, veltėdis. Totalitarinėje visuomenėje veltėdžiavimas, kaip nusikaltimas, buvo oficialiai baudžiamas laisvės atėmimu. Tiesa, jis nėra visiškas valkata, nes ryšiai su aplinkiniais, draugais, pažįstamais nėra visiškai nutraukti. Vienos žiauriausių romano vietų – gydymo(si) nuo alkoholizmo scenos tiek psichiatrinėje ligoninėje, tiek vadinamajame girtuoklių kalėjime. Tačiau visų pirma toks gyvenimas suteikia beribę laisvę, išvaduoja iš sistemos gniaužtų. Deja, romano protagonistas – silpnavalis žmogus, neprisiimantis atsakomybės, vengiantis įsipareigoti, todėl artimesnių santykių su aplinkiniais neužmezga
Meilės tema. Protagonisto gyvenimo ir vilties šaltinis – jo meilė Tūlai. Tūla artima pasakotojui, nes, kaip ir jis, nepritampa prie sistemos: dailininkė dirba nemėgstamą darbą žaislų fabrike, serga depresija, tėvai mėgina jai pripiršti „tvarkingą, padorų“ jaunikį. Aplinkinis pasaulis pernelyg žiaurus trãpiai Tūlai, todėl neatsitiktinai ji pražūsta – neaiškiomis aplinkybėmis sudega pirtyje.
Bene įspūdingiausia meilės scena romane – varnalėšų naktis, Tūlos ir pasakotojo atsitiktinis susitikimas po septynerių metų. Žemiška aistra, kuriai pasiduoda abu įsimylėjėliai, nors susijusi su purvu, Užupio sąvartynu, tačiau tampa priežastimi matyti gražesnį pasaulį (ne veltui Tūla kalba apie apsivalymą; kita vertus, purvą, besimaišantį su versme, galima traktuoti kaip biblinį tvaną, kuris nuskaidrina jųdviejų pasaulį). Tuo tarpu tikram įsimylėjėlių jausmui priešinamas stereotipinis gyvenimas, kur žmonės įvardijami kaip šešėliai, kur gyvenama pagal griežtus kanonus, taisykles. Tik meilė sutaurina individo egzistenciją. Versmė, ištryškusi iš po įsimylėjėlių kūnų, skelbia gyvybingumą, apsivalymą, jausmų stiprumą, tikrumą. Voliojimasis purve ir versmės atsivėrimas reiškia žemiškos, kūniškos meilės virtimą dvasine meile, neužmirštamu, itin retai pasitaikančiu ryšiu.
Esminės įžvalgos apie kūrinį. Nors valkatavimas – tai protesto forma prieš totalitarinę sistemą, tačiau bohemiečio gyvenimas turi ir pranašumų, ir trūkumų: jis visiškai išlaisvina individą nuo pareigų sociumui, tačiau neleidžia užmegzti ilgalaikių ryšių su aplinkiniais žmonėmis, trukdo įsipareigoti mylimam žmogui. Net meilė neišvaduoja pasakotojo nuo chaotiško gyvenimo. O pats autorius mylimam žmogui sugebėjo įsipareigoti, todėl pakeitė savo, bohemiečio, likimą