Kristijonas Donelaitis: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai, istorinis kontekstas

(APŠVIETA, XVIII a.)

Kunigas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, Apšvietos epochos rašytojas, eruditas.

 

Biografija (svarbiausi faktai):
  • Studijavo teologiją Karaliaučiaus uni
  • Vėliau iki mirties buvo Tolminkiemio parapijos pastorius.
  • Buvo universalus ir darbštus: poetas, kompozitorius, filologas, eruditas, oratorius
  • Patriotas, ypač rūpinosi lietuvybės išsaugojimu
Istorinis kontekstas:

Gyveno ir kūrė Mažojoje Lietuvoje. Čia stiprėjo ir raginimas ginti lietuvių kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais, liaudies kūryba.

Kristijonas Donelaitis - EPINĖ POEMA „METAI“

Tematika: Donelaitis vaizduoja XVIIIa. Mažosios Lietuvos būrų ir ponų buitį, jų gyvenimą, pasaulėžiūrą. Pasakoja kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai:

Aprašo jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir kitataučiais.

  • DIDAKTINĖ POEMA – daug pamokymų, moralizavimų
  • Parašyta HEGZAMETRU
  • GAMTA – doros mokslo šaltinis
  • Gamta – nuolat atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties kaita.
  • Metuose atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta.
  • Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivyrauja tamsa, chaosas, mirtis.
  • Šis gamtos ritmas amžinas, nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį.
  • Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja: paklusdamas dieviškąjai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi.

Alegoriški gamtos vaizdai, siekiant pamokyti:

„Pavasario linksmybės“ Lakštingalos epizodas:

  • Lakštingala – pilka, neišvaizdi, kukli, dievobaiminga, dora, turi gražų balsą
  • Ji moko kuklumo, saikingumo dorybių
  • Alegorija į dorą žmogaus gyvenim

„Pavasario linksmybės“ gandro epizodas:

  • Gandras – randa apgadintą lizdą, jam labai svarbi šeima, rūpestis, jis dievobaimingas.
  •  Gandras rūpestingos šeimos simbolis.
  • Donelaičio gamta – kaimietiška, ji gretinama su žmogaus gyvenimu (alegorija), ji morali.

KRIZAS – lakštingalos atitikmuo: nesipuikuoja, jam visi žmonės lygūs.

ŽMOGUS

Žmogus visos kūrinijos dalis, jam nevalia pažeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbiausia gerai nudirbti savo darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas jis pritampa prie dieviškojo gamtos pasaulio.

Jokio darbo nedirbantys PONAI yra amoraliausi:

  • naudojasi svetimu būru triūsu
  • nuolat persiryja ir prisigeria
  • gyvena nesaikingai
  • priešinasi gamtos tvarkai

„Pavasario linksmybėse“ apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius.

Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelnė pasmerkimo. O paprastai gyvenantys, vargstantys būrai yra arčiausiai dieviškojo idealo.

DARBAS

  • Darbas lemia žmogaus vertę.
  • Būrai velką sunkią baudžiavos naštą („Būrą baudžiava baudžia“). Žmogui daug vargo skirta, bet tokia Dievo valia.
  • Dirbantis žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos.
  • Darbas lemia fizinį ir moralinį būro tvirtumą. Darbas yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis.
  • Žmogui lemti nepabaigiami darbai ir vargai yra pagrindinis gyvenimo dėsnis.

BŪRAI IR PONAI

Vis dėlto, būrai yra morališkai stipresni už ponus, net apie „nenaudėlių“ ydas rašoma ne taip piktai kaip apie ponų amoralų elgesį. Poemos dvare išsiskiria visuomenės luomų nelygybė, kontrastas „Pons šilkuos, o būrs šiauduos.“ Nors autorius ir primena, kad iš prigimties visi esame lygūs, tačiau pasaulis taip jau sutvarkytas, kad amoraliųjų ponų luomas yra aukščiau už vargšų būrų.

Būrus Donelaitis užstoja todėl, kad jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos.

LIETUVIAI IR KITATAUČIAI

  • Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, minimi lietuviški valgiai, drabužiai.
  • Bendravimas su kitataučiais ardo būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius.
  • Lietuviai pradeda mėgdžioti kitataučius.
  • Metuose nesipiktinama netinkamu kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas.
  • Tautiškumą Donelaitis sieja su dora. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos, lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus.

„VIEŽLYBIEJI“ IR „NENAUDĖLIAI“

Nenaudėliai:

  1. Slunkius ir Pelėda – tinginiai, apsileidėliai.

Kai pavasarį būrai imasi darbų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Tinginyste Slunkius didžiuojasi, stengiasi ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas.

  1. Plaučiūnas – nerūpestingas, nes nespėja laiku atlikti darbų.

Epizode „Kelionė į Karaliaučių“ aprašomas jo nedorumas: Nuvažiavęs i Karaliaučių pirkti naujo dalgio, ne tik, kad jo nenusipirko, bet ir savo arklį karčiamoje pragėrė.

  1. Dočys – būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, girtuoklystės.

Nederamas jo elgesys, nesivaldymas – pavojus bendruomenei. Bet jis ir drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pasakyti tiesos apie ponus.

 

Viežlybieji:

  1. Pričkus – dvaro (ponų) ir kaimo (būrų) tarpininkas.
  • Svarbiausias metų personažas
  • Nemėgsta tinginių, nuolat ragina būrus dirbti, moko, aiškina darbo vertę.
  • Nors apie ponus atsiliepia kritiškai, jo taktika – tylėti, kai muša per ausį.
  • Jo žodžiai artimi pietistams, moralizuotojams.
  1. Krizas – sumanus, darbštus, dosnus, šeimyniškas.
  2. Lauras – taupus, patriotiškas, kuklus, mėgsta filosofuoti apie likimą.
  3. Selmas – religingas, smerkia nedorėlius. Jis sako kad visi žmonės lygūs prieš Dievą.

 

Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės:

  • Darbštumas, kuklumas, paprasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas.
  • Taip gyvendamas žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę.
  • Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gamtos ir būrų buities, darbo vaizdų.

GAMTA

Klasicizmui būdingą keturių metų laikų vaizdavimą Kristijonas Donelaitis aptaria kaip gamtos ir žmogaus sąsają.Gamta, nuo kurios priklauso būrų gyvenimo ir darbų ciklas, suasmeninama, mitologizuojama. Besikeičiantis „Metų“ gamtos pasaulis judrus, skambus. Poemos dalių pavadinimai („Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“) nusako žmogaus nuotaiką, darbus, egzistenciją (gimimą, buvimą ir mirtį), visa tai kiekvienais metais vis kartojasi: „Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą / Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete Dievs laikys, toliaus sudavadys, / Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.“ Skirtingi metų laikai ne tik diktuoja žmogaus darbus (sėją, sodinimą, šienapjūtę, mėšlavežį, bulviakasį, kūlimą, gėrybių rinkimą ir apsirūpinimą žiemai), bet ir poilsį, šventes (vestuvių apeigas, aprašytas „Rudenio gėrybėse“). Žinoma, skirtingais metų laikais gamtos vaizdiniams suteikiamas išskirtinis dėmesys: pavasarį saulė kopia į dangų ir džiaugsmingai praneša apie atgimimą („Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“), rudenį ji jau vaizduojama melancholiškai besiritanti tolyn („Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas / Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia“). Alegorinis žmogaus ir gamtos gretinimas nusako, kad Dievo nustatyta tvarka aiški gamtoje: gandrai sutvarko lizdą, vėliau pasisotina ir padėkoja dievui, kuklios išvaizdos ir saikinga maisto lakštingala savo čiulbesiu, panašiu į giesmę, garbina Dievą. Įasmeninti gyvūnai dėkoja Dievui už kiekvieną suteiktą malonumą („Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“). Ne tik Dievas, bet ir gamta yra valstiečio gyvenimo mokytoja („Tu niekings žmogau! mokykis čia pasikakint, / Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt. / Į paukščius žiūrėk!“), būties pagrindas („Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis / Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.“). Žmogus ne visada nori gamtos ir Dievo tvarkai paklusti, būrams dažnai primenami darbai, moralės normos. Valstietis yra gamtos, kuri sieja bendruomenę, dalis, jam svetimas miestas, o žemdirbiškas kolektyviškumas padeda iš kartos į kartą puoselėti protėvių gyvenseną.

ŽMOGUS

Kūrinio pasakotojas nėra pats K. Donelaitis ar pastorius, tai poeto išgalvotas asmuo, kartais pamokslauja teigiami poemos veikėjai. Jie gyvena Vyžlaukio valsčiuje (Mažojoje Lietuvoje), yra skirstomi į būrus ir ponus, tautiniu požiūriu – lietuvius ir kitataučius. Būrai – lietuvių valstiečių bendruomenė, einanti baudžiavą, pagal moralinį vertinimą skirstomi į „viežlybuosius“ ir „nenaudėlius“. Donelaičio „viežlybai“ apibūdintas žmogus yra doras, darbštus, pamaldus, padorus, kuklus, neišsižadantis protėvių gyvensenos, papročių, kalbos. Šių principų neatitinkantys būrai turi įvairių ydų ir yra vadinami „nenaudėliais“. Veikėjų paveikslai nėra individualizuoti, tačiau kaip „viežlybieji“ apibūdinami Lauras, Selmas, Krizas, „nenaudėliais“ vadinami Slunkius, Dočys, Plaučiūnas, Pelėda. Labiausiai aptartas poemos veikėjas Pričkus – tarpininkas tarp ponų ir būrų – moka įtikti ponams, bet nenuskriaudžia ir būrų. Sunkiai gyvenime dirbęs Pričkus kūrinio pabaigoje miršta ne dėl senatvės („Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus, / Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė; / Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai“), o dėl vieno smulkaus pinigo – šilingo – dingimo. Šykštuolio pono sumuštas bendruomenės seniūnas taip ir neatsigavo.

Poemoje vaizduojami ponai vardų neturi, akcentuojamos kai kurios jų blogosios savybės: nedarbas, apsirijimas, saiko neturėjimas, šykštumas ir žiaurumas. Kolonistai ponai patys nedirba, šaiposi iš jiems dirbančių būrų: „Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą, / Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko.“ Kūrinyje minimas tik vienas geras ponas, nors jis pernai mirė.

Poemoje atskleisti Švietimo amžiaus pamokymai buvo ypač svarbūs žmogui, kuriam darbas – egzistencijos pagrindas. K. Donelaitis teigė, kad „viežlybumu“ reikia kovoti su socialinėmis negerovėmis.

TAUTIŠKUMAS

Kristijonas Donelaitis gyveno Mažojoje Lietuvoje, Tolminkiemyje, kur lietuvių buvo mažuma, tačiau skaitė pamaldas ir lietuviškai. Tautiškumas atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra siejamas su moralės normomis, nes, išsižadėdamas savo papročių, kalbos ir religijos, žmogus griauna Dievo nustatytą tvarką. XVIII a. lietuvybė Mažojoje Lietuvoje neišnyko, nors daugėjo kolonistų (vokiečių, prancūzų, šveicarų), kurie įsitvirtindavo tarp vietinių ir kartais „kožnas Lietuvą“ girdavo: „Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo / Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo.“ Tačiau dažniau pavyzdį iš svetimtaučių imdavo būrai, primiršę tautinę savastį: „Ogi dabar, žėlėk dieve, tikt gėda žiūrėti, / Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę, / Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga.“ Beje, dėl kolonistų kaltės tarp lietuvių plito ydos. Per svetimus papročius buvo ardoma bendruomenės moralė, kurią gynė Selmas: „Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą, / O viernai visur ir viežlybai pasielkim, / Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.“ Kad būrų gyvenimas kito, įrodo retrospektyvus požiūris: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės! / Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo / Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino, / Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.“ Tautiškumo stoka siejama su neteisinga gyvensena, tradicijų negerbimu. Aptardamas Krizo dukters vestuves, K. Donelaitis vaizduoja kelias būrų moteris, apsirengusias lietuviškai: „Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė, / Ne, lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė. / Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, / Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia.“ Pagaliau svarbus irtautinis orumas: skiriasi papročiai, valgymo įpročiai, tačiau dorovė bendra skirtingų tautų atstovams: „Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom; / <…> / Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs, / O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs, / Kaip krikščionims reik, dosningo n’atmena Dievo, / Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.“ Tokia nuostata išreiškia ne tik tautinę, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą. K. Donelaitis mokydamas tautiškumo akcentavo kalbos ir papročių svarbą, tautiškumą siejo su dorove.

SOCIALINIS TEISINGUMAS

Donelaitis poemoje „Metai“ nurodo, kadiš prigimties visi žmonės yra lygūs(„Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs / Ir, nei žaibas koks žaibuodams, gandini būrą, / Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks, prasidėjai, / Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė? / <…> / Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs, / Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys“), tačiau pagal luominę padėti ponai yra aukščiau už būrus. Poemoje lygybės principas minimas kelis kartus, ypač kai kalbama apie vaikus, tarp kurių nėra jokio kilmės skirtumo. Dėl valstietiškos kilmės ir prastos socialinės padėties būrasturi eiti baudžiavą, yra priverstas paklusti ponui: „Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė! / Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą! / Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį / Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą“, – taip po Pričkaus mirties, dėl kurios buvo kaltas ponas, teigė kūrinio pasakotojas. Kūrinyje dykaduoniai ponai dažniausiai vaizduojami kaip tautiškumo ardytojai, ydų puoselėtojai, išnaudotojai. Visų šių blogybių mokosi ir būrai. Vienintelis socialiniskriterijus, leidžiantis būrams būti pranašesniems už ponus, yra moralė, „viežlybumas“.

Socialinis teisingumas apibrėžiamas kaip teisių samprata, grindžiama privalomomis atlikti pareigomis, viena jų – darbas. Stebėdamas ponų moralinį nuopuolį, Pričkus mokėjo įtikinti būrus darbo reikalingumu dėl sotesnio gyvenimo: „Jums garbė, kad vindas jūsų, sukriai besisukdams, / Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai; / <…> / Jums garbė, kad audeklėliai, jūsų nuausti, / Ant margų lankų kaip sniegs pavasario blizga“, – šie žodžiai buvo skirti lietuvėms audėjoms. Pričkus primena, kad žmonėms skiriama Dievo bausmė už Ievos ir Adomo, kurie paragavo uždrausto vaisiaus nuo Pažinimo medžio, nuodėmę: „Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto. / Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams / Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, / Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių.“ Siekti socialinio teisingumo būrui sunku – baudžiavos pavergtas valstietis labai priklausomas nuo kilmės ir socialinio statuso.

APŠVIETOS EPOCHA

Apšvietos epocha vadinamas XVIII a. skleidė tikėjimo ir mokslo žinias. Žymiausias šios epochos atstovas Lietuvoje –lietuvių grožinės literatūros pradininkas, klasikas Kristijonas Donelaitis (1714–1780). Kilęs iš nagingų lietuvių valstiečių šeimos, būsimas poetas Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją, mokėsi retorikos, antikinės literatūros ir kalbų (lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų), lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi muzikos, domėjosi gamtos mokslais irfilosofija. Po studijų baigimo poetas dirbo Mažojoje Lietuvoje: trejus metus Stalupėnuose – choro vadovu, vėliau Tolminkiemyje – bažnyčios klebonu, evangelikų liuteronų pastoriumi. Pietizmo idėjų paveiktas K. Donelaitis tarnavo lietuvių tautai ir kultūrai. Manoma, kad ilgą laiką poeto kurtas (1765–1775) ir iš sakyklos dalimis skaitytas kūrinys išleistas tik po K. Donelaičio mirties – poemą sudarė, pavadino „Metais“, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. išleido Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza. Hegzametru sukurtas kūrinys „Metai“ vadinamas ir filosofine poema, ir didaktiniu epu. 1977 m. UNESCO „Metus“ įtraukė į Europos literatūros šedevrų sąrašą.

Pirkinių krepšelis