Maironis (Jonas Mačiulis): biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(ROMANTIZMAS, XIX a.)

Maironio kūrybai didelę įtaką darė Lietuviškos spaudos draudimas, jį paveikė Romantizmo idėjos (Kūryboje aukštinamas gamtos kultas, skelbiamos nepriklausomybės ir patriotizmo idėjos, idealizuojama gamta, daug simbolių.)

Jo kūrybos vaizduotę veikė gimtoji žemė, svajinga Nemuno ir Neries santaka, didinga Lietuvos praeitis.

Maironis – tai unikalus ir atkaklus kūrėjas, dauguma jo eilėraščių net virto dainomis. Jo poezija ypač ugdo tautiškumą, patriotiškumą, kviečia atkreipti dėmėsį į nuostabų Lietuvos kraštovaizdį bei didžiuotis, kad esame lietuviai.

Istorinis kontekstas:

Spaudos draudimo metai, tačiau sparčiai brendo kultūra ir literatūra. Jauni žmonės, mokslus baigę inteligentai, skatino šviestis. Literatūra buvo suvokiama kaip tautos žadintoja, kūrėjai jautėsi įsipareigoję tautai. Jaunoji karta suprato būtinybę lietuvių literatūrą kurta lietuviškai.

Maironis - EILĖRAŠTIS „VILNIUS PRIEŠ AUŠRĄ“

Savo eilėraštyje „Vilnius prieš Aušrą“ Maironis užduoda retorinius klausimus apie tai kas nutiko ar kas dar laukia jo mylimos gimtinės Lietuvos: „Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,/ Kuriuos skleidei/ Lietuvai, mūsų tėvynei?“ Eilėraštyje atskleidžiamas susirūpinimas dėl tėvynės ateities, jos likimo bei išsaugojimo.: „Negreit su saule išauš dar rytas!/ Miega aplinkui naktis.“ Tamsos metafora šiose eilutėse reiškia carinės Rusijos priespaudą, kuri vis labiau slopino lietuvių tautiškumą, patriotiškumą ir viltį, tačiau taip pat įmanoma įžvelgti ir mažą vilties kibirkštėlę: „ Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;/ Pabudę paukščiai pagiriais šneka.“ Jaučiamas palengvėjimas pamačius aušrą, kuri gali būti kaip metafora norint pasakyti jog yra viltis pasipriešinti carinės Rusijos priespaudai. Taigi romantizmo epochos atstovai savo kūryboje kėlė tautinio atgimimo idėjas atskleisdami niūrią dabartį ir tikėdami šviesia ateitimi.

Maironis - EILĖRAŠTIS „AŠ NORĖČIAU PRIKELTI“

Vienas tautinio atgimimo idėjų skleidėjų Jonas Mačiulis, geriau mums žinomas kaip Maironis, suvokia, kad tėvynės ateitis priklauso nuo pačios tautos. Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų laiką : po ilgų miego, apmirimo amžių tauta bunda aktyviai, prasmingai būčiai. Jonas Mačiulis apie tautos atgimimą dažnai kalba gamtos vaizdais. Pavyzdžiui, eilėraštyje “Aš norėčiau prikelti” per Lietuvos kraštovaizdžio detales norima prikelti tautą, minima viena žinomiausių upių – Nemunas, prisimenami milžinų kapai bei didingos praeities girios: “Gal suprastų tada, ką jiems Nimunas šneka, / Kai nakčia mėnuo teka ; / Ko tos tamsiosios girios graudingai vaitoja? / Apie ką jos dumoja? “. Eilėraštyje vartojami retoriniai klausimai, kurie priverčia skaitytoją susimąstyti apie didingą tėvynės praeitį. Juk nežinodamas praeities, negali kurti ateities, todėl Maironio tikslas ir buvo pirmiausiai prikelti tėvynės praeitį. Todėl iš idealo aukštybių žvelgdamas į tautiečių gyvenimą, Maironis negailestingai visokiems “tautos pabėgeliams”, kurie pažadus “vargti už žemę mylėtą” pamiršo dėl asmeninės gerovės. Tad Maironio pagrindinė misija buvo pažadinti inteligentiją bei tautos ir šalies praeitį, kuri su pasitikėjimu skatina žvelgti į ateitį.

Maironis - EILĖRAŠTIS „AŠ NORĖČIAU PRIKELTI“

Dažnai tėvynė sukelia teigiamas asociacijas, šiltus jausmus ar prisiminimus. Bet Maironio kūryboje galima pastebėti ir priešingą tėvynės vaizdavimą. Eilėraštyje „Mano gimtinė“ vyrauja liūdna, graudi nuotaika: „Broliai vargdieniai dejuoja/ Nuo senų laikų“.  Gimtinė – tai gimimo vieta, namai, kurie siejasi su vargais, vaikystės prisiminimais apie raudančią močiutę ir brolius vargdienius. Jaučiamas atstumas tarp eilėraščio žmogaus ir aprašomų vaizdų, tai pabrėžiama prielinksniu „ten“ : „Ten močiutė užlingavo/ Raudomis mane“. Tolimi ne tik prisiminimai, bet ir kraštovaizdžio elementai. Maironiui, kaip romantizmo atstovui,  rūpi gamta ir istorija. Eilėraštis pradedamas gamtos detalėmis : Nemunu, kalnais ir lankomis, o praeities istorija yra tokia pat  niūri kaip ir eilėraščio nuotaika: „ Ten apleistos pilys griūva/ Ant kalnų aukštai;/ Milžinų ten kaulai pūva/ Verkia jų kapai.“ Liūdnumo įspūdis dar labiau  sustiprinimas asmeninimu  „verkia jų kapai“, o ateities prašviesėjimo nesimato, nes vargdienių dūmos išlieka amžina žaizda

Jonas Mačiulis - Maironis

Garsiausias lietuvių romantikas. Poeto Jono Mačiulio-Maironio (1863–1932) gyvenimo ir kūrybos pradžia – tautinio atgimimo laikas, kai Lietuva vadavosi iš carinės Rusijos sudėties, kai nelegaliai buvo platinama lietuviška spauda. Vadinasi, poeto kūrybą formavo tautinio atgimimo sąjūdis. Maironio kūryba – tai ne kartą papildytas eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, poemos, istorinės dramos.

Svarbiausia „Pavasario balsų“ tema – tėvynės ir individo / tautos santykis. Šios temos svarbiausi aspektai tokie:

  • tėvynė suprantama kaip poetizuotas kraštovaizdis,
  • tėvynės kraštovaizdis neatsiejamas nuo gimtosios kalbos,
  • kraštovaizdyje ypač svarbūs tėvynės istoriniai ir kultūriniai centrai (Vilnius, Trakai ir kt.), atskleidžiantys garbingos praeities ir nykios dabarties kontrastą,
  • tikima tėvynės ateitimi, ypač jos kultūriniu atgimimu.

Tėvynė

Tai Lietuvos kraštovaizdis ir jo žmonės. Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė Lietuvos geografija, tačiau tėvynės grožis itin pastebimas iš tolo. Eilėraštyje „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos šalies peizažas tampa priežastimi individo tautiškumui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas; juslės perauga į tėvynės atsiminimą. Tačiau svetimas peizažas sustingęs – nėra žmonių, tik lyrinis herojus. O Lietuvosgamta pilna gyvybės, t. y. kupina vyriškų ir moteriškų elementų: sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių („… raudonmargę kreipia kepurę / Jurginų pulkai…“). Gyvybingą tėvynės vidinį peizažą sustiprina Dubysos upė, kuri čia susijusi ir su laiku (galima palyginti su A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ įžangoje minima Nemuno upe). Lyrinis herojus, atsiminęs tėvynę, verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes tėvynės peizažas susijęs su individo praeitimi. Tėvynė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Taigi meilė tėvynei išgyvenama asmeniškai.

Tėvynė – tai kalba

Maironio eilėraščiuose įtvirtinama moderni etninė tapatybė – lietuvis tas, kuris ne tik gyvena Lietuvoje, bet ir kalba lietuviškai. To meto visuomenėje tai buvo naũja. Atgimstančią savo tautą poetas įsivaizduoja visur ir visada kalbančią gimtąja kalba (galima prisiminti Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“). Kadangi apie tautos atgimimą Maironis neretai prabyla pasitelkdamas gamtos vaizdus, natūralu, kad lyrikoje dažnai gamta susiejama su lietuvių kalba. Įdomu tai, kad dãžnos kraštovaizdžio detalės – upės: kur pasirodo upės (gyvybės, laiko motyvai), ten atsiranda ir kalbantys lietuviai:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Prie Šešupės ir Nemuno, Lietuvos upių, gyvena lietuviškai kalbantys žemdirbiai – teigiama eilėraštyje, o Birutės daina gali būti ir lietuvių kalbos metafora, ir užuomina į garbingą lietuvių praeitį, kuriai čia atstovauja pati kunigaikštienė.

Simbolinė istorinių ir kultūrinių Lietuvos centrų vertė

Istoriniai ir kultūriniai Lietuvos kraštovaizdžio centrai – tai Vilnius, Trakai, Kaunas, Palanga ir kt. Eilėraščiai atskleidžia tiek jų simbolinę vertę, tiek garbingos Lietuvos praeities ir nykios dabarties kontrastą. Ypač svarbi Lietuvos sostinė.

Maironis vaizduoja Vilnių kaip Gedimino miestą, kurį gynė kunigaikštis Vytautas Didysis, globojo Šv. Mergelė Marija, niokojo carinės Rusijos okupacija: taip garsiausio Lietuvos romantiko poezijoje Vilnius, senoji ir amžinoji sostinė, emociškai susiejama su istorija ir įsispaudžia į tautos atmintį. Maironis patriotiniuose eilėraščiuose didelį dėmesį skiria Lietuvos sostinės Vilniaus istoriniams įvykiams. Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ vaizduojama sostinės praeitis, galinga, didinga bei garsi LDK laikais, kai valdė kunigaikštis Vytautas Didysis: primindamas galingiausią Lietuvos laikotarpį, Maironis mėgina pakelti lietuvių savivertę. Eilėraštyje „Šv. Aušros vartų Marijai“, kaip ir „Kur bėga Šešupė“, minimas dar vienas Lietuvos kunigaikštis – Gediminas. Kaip Gedimino miestas, Vilnius įvardijamas ir eilėraštyje „Pirmyn į kovą“, kuriame lietuviai skatinami ginti savo šalį, būti krašto patriotais. Eilėraštyje „Oi neverk, matušėle!“ apverkiami kritę kariai, čia Vilnius – kovotojų kraštas. Kartais eilėse nuskamba dar vienas motyvas – kreipiamasi į Dievo Motiną Mariją, namų globėją, prašoma jos stebuklo – grąžinti Vilnių Lietuvai. Kad tikima Vilniaus atgavimo stebuklu, parodo eilėraštis„Vilnius (prieš aušrą)“. Čia vedama paralelė tarp Vilniaus netekties – rusų okupacijos – ir tamsios jį apsupusios nakties: „Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmas / Dengia!“ Kalbantysis skaudžiai išgyvena visos Lietuvos netektį, jos prarastą galybę, todėl šis laikotarpis vaizdingai apibūdinamas miegančio miesto metafora. Viltis susigrąžinti Vilnių ir Lietuvą išreiškiama aušros patekėjimu rytuose – šviesa, keičiančia tamsą. Vadinasi, Maironis eilėraštyje „Vilnius“ apžvelgia sostinę trimis laiko aspektais: istoriškai didingos praeities, tuometės tamsios dabarties ir kupinos vilties ateities – taip miestas suvokiamas tarsi palimpsestas, nuolatos perrašoma istorija. Taigi Maironis eilėraščiuose Vilnių supranta istoriškai, didžiuojasi jo praeitimi, savo eilėmis skatina lietuvius ginti sostinę, išreiškia Vilniaus netekties skausmą ir svarbą.

Tikėjimas tautos ateitimi

Ne veltui Maironio poezijoje skamba garbingos praeities motyvas – praeitis turi kelti lietuvių savivertę, žadinti naujam gyvenimui. Meilė tėvynei čia suprantama kaip veikli ir energinga – tai darbas dėl tėvynės ateities. Ypač akcentuojamas kultūrinis gyvenimas, nes kultūra – tautos gyvasties išraiška, kultūros kūrimas neatsiejamas nuo tautos ateities:

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!

Naują Lietuvą turi kurti išsilavinę žmonės („Šarvuoti mokslu atkakliu!“), o arklo, knygos ir lyros metaforos – tai žemdirbystė, mokslas, menas. Kreipinys „broliai“ liudija lietuvių vieningumą dirbant tėvynės labui. Darbas tėvynei, aktyvi tėvynės meilės forma, vienija tautos žmones. Meilė tėvynei išreiškiama kaip universalus, visą tautą vienijantis jausmas, išgyvenimas.

Reikšmė

Maironio vardas jau seniai yra tapęs tautos dainiaus sinonimu. Maironis pirmasis sukūrė ypatingą poetinę kalbą vidiniam žmogaus pasauliui perteikti, pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau skambesio galimybių. Poetas kūrybingai pratęsė LDK istorinio pasakojimo tradiciją, perkeldamas ją į lietuvių kalbą.

Pirkinių krepšelis