Biografija: XX a. antrosios pusės literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, publicstas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Marcelijus Martinaitis gimė Paserbentyje (šią vietą jis ne kartą mini eilėraščiuose) 1936 metais. Baigė VU lituanistiką. Jis svarbus ne tik lietuvių lyrikai, bet buvo ir literatūros, tautosakos tyrinėtojas, publicistas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Apdovanotas nacionaline premija. Poetas visoje kūryboje liko ištikimas kaimiškajai prigimčiai, savo ištakoms – žemdirbio kultūrai.
Kaimiškosios kultūros atspindžiai. M. Martinaitis į literatūrą atėjo iš kaimo, kuriame svarbiausios agrarinės kultūros vertybės. Lyrikoje žemdirbio pasaulėjauta perteikiama tautosakos motyvais, įvairių tautosakos žanrų (baladės, pasakos, raudos) stilizavimu – stengtasi atkurti mitinį mąstymą. Ryškiausias tautosakinis veikėjas – žemaitis Kukutis („Kukučio baladės“). Šių veikėjų misija itin svarbi, nes akivaizdu, kad tradicijos grimzta užmarštin.
Atmintis – nykstančios kultūros įamžinimas. M. Martinaičio lyrika – bandymas įamžinti nykstančią žemdirbiškąją kultūrą („Visa tai atsiimdamas, / perleidžiu poezijos nuosavybėn.“, eilėraštis „Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“). Žmogui svarbios pastangos išsaugoti, išlaikyti, nors kartais jos atrodo beprasmės.
Eilėraščiuose dažnai fiksuojama dvasinė būsena žmogaus, tolstančio nuo gimtinės, kurios nebėra, nuo prigimtinės(valstietiškosios) kultūros. Dėl šios priežasties ypač svarbi tampa atmintis, ji leidžia paaiškinti gyvenimo prasmę, tampa patirties atsvara, skatina neprarasti vilties, išlikti oriam beprasmiame pasaulyje („Nepalik namų, senelės akinių, / atminimų užstalėj, rožančiaus / žemės nebaigiamų darbų“).
XX a. antroje pusėje daugumai lietuvių literatūros kūrėjų, ne išimtis ir M. Martinaitis, kaimas – prarastas rojus. Po 1990-ųjų, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, M. Martinaitis kaimą vertino dvejopai: ši erdvė ne tik ugdanti kūrybiškumą, bet ir ribojanti.
„Kukučio baladės“
Kūrybos reikšmė. M. Martinaičio lyrika nulemta žemdirbių kultūros ir tautosakos tradicijos, joje ryški atminties ir prisiminimų tema, susipynusi su literatūrine atmintimi bei pagarba gyvenimui.
Kukutis – tautosakos personažas, iš esmės atspindi autoriaus poziciją. Baladėse jungiami du laikai – realus ir mito, tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Jo naivumas slepia gilią išmintį – dengdamasis kvailelio kauke, išsako tiesą (netiesiogiai kritikuoja gyvenamąjį laikotarpį (reiškiasi ezopo kalba) . Kukutis yra paribio žmogus.
Paradoksas. eilėraščiai parašyti sovietmečiu, todėl pagrindinės vertybės čia išsakomos paradokso būdu (neįprasta, keista mintis, kuri iš pirmo žvilgsnio prieštarauja loginiam mąstymui). Pavyzdys: „Kukutis nori pamatyti tėvynę“.
Ezopo kalba. užmaskuotu būdu prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas.
Ironija. „Kaip kukutis protą atgavo“ ironiškai ir groteskiškai pasakoja apie savo dabarties gyvenimą(valdžia viską atėmė, o paskui pasirūpina butu ir pan.)