Biografija. XXI a. prozininkas, dramaturgas, teatro ir kino režisierius. M. Ivaškevičių labiausiai domina individo bei tautos santykis su istorija. Jauniausiai lietuvių rašytojų kartos atstovas, už pjesę „Madagaskaras“ 2004-aisiais gavęs premija (meniškiausia tų metų knyga.
Kūryba. Ivaškevičių domina individo bei santykis su istorija. Tiesa, santykį su istorija jis atskleidžia transformuodamas: tragiški įvykiai vaizduojami žaismingai, kartais net komiškai. Istorinė tema plėtojama dramose „Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“. Apie tautai svarbius dalykus rašytojas kalba be išankstinių nuostatų. Pasišaipydamas iš to, kas atgyvenę, siūlo naują požiūrį.
Pjesė „Madagaskaras”
Originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristato Lietuvą, mūsų pačių požiūrį į save ir pasaulį kaip fenomeną.
Lietuvos mito išardymas. Jau senojoje literatūroje buvo formuojamas mitas apie Lietuvą kaip ypatingą šalį, kurioje gyveno narsūs, darbštūs, tėvynę mylintys žmonės. Mitą (pasaką, legendą) sudarė tokios sudedamosios dalys: lietuvių kilmė, lietuvių charakteris, lietuvių kalba, tėvynė Lietuva, agrarinė kultūra. Pasakojimas apie nuostabią Lietuvą ir puikius jos žmones ėjo iš kartos į kartą. Mito reikėjo lietuvių savivertei pakelti sunkiausiais istoriniais laikotarpiais (J. Radvanas, K. Donelaitis, Maironis, J. Tumas-Vaižgantas). Šių dienų menininkas M. Ivaškevičius kūrė pjesę, prieš akis turėdamas tikslą priminti lietuviams prarastą savigarbą, matydamas, kokią savinieką išgyvena daug istorinių sukrėtimų patyrusi tauta, kaip lietuviams neleidžia (net laisvėje) oriai gyventi įvairios jų pačių praeities baimės ir komplèksai. Tačiau XXI a. reikia kito kalbėjimo, kito stiliaus nei praeities Lietuvos bei jos žmonių heroizavimas bei Lietuvos poetizavimas. Taip ironija, šių dienų bene svarbiausias pasaulio matymo būdas, tapo M. Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ stiliumi. Rašytojas išardo mitus, norėdamas, kad jo tautiečiai pamiltų save tokius, kokie yra, be jokių pagražinimų, nes pagražinimų reikia tiems, kurie bijo realybės, kurie gyvena praeities baimių labirintuose. Drįsti pamatyti save neidealizuotą, deheroizuotą, numitintą gali tik pasveikusi tauta, t. y. išsivadavusi iš saviniekos gniaužtų.
Pjeseje autorius įkūnijo seną režisieriaus Rimo Tumino svajonę teatro scenoje papasakoti istoriją apie Kazimiero Pakšto idėją perkelti lietuvius į saugesnę pasaulio vietą, sukurti „atsarginę Lietuvą”.
Savitu stiliumi Ivaškevičius prabyla apie Lietuvos istoriją, tėvynės meilę, idealizmą ir patriotizmą. Derindamas tragiškumą ir komiškumą, Ivaškevičius skatina mąstyti apie rimtus ir skaudžius įvykius.