Martynas Mažvydas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai, istorinis kontekstas

(RENESANSAS XVI a. pr. – XVI a. II pusė)

Lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmas” autorius. Martynas Mažvydas buvo protestantas, eruditas, humanistas, baigė Karaliaučiaus universitetą, dirbo kunigu.

Biografija (svarbiausi faktai):

Visa gyvenimą skyrė parapijiečių religiniam švietimui, parengė ne vieną religinio turinio knygą lietuvių kalba.
Ragino nusigręžti nuo pagonybės ir tapti krikščionimis.
Humanistas – itin išsilavinęs, išsiskiriantis filologine kultūra.
Savo kaip kunigo misiją laikė šviesti valstiečius, didinti jų religinį išprusimą.
Norėjo, kad lietuvis labiau susilietų su Dievo žodžiu, tad jis pirmasis tikėjimo tiesas perteikė gimtąja kalba.

Istorinis kontekstas:

XVIa. Lietuvoje ėmė plisti Reformacija (religinis sąjūdis, siekęs reformuoti katalikybę).

Martynas Mažvydas "Katekizmas" (1547 m.)

Sandara: dedikacija, 2 prakalbos (lotyniškai ir lietuviškai), elementorius, katekizmas, giesmynėlis.

Knyga dedikuojama LDK. Autorius galvojo apie visa Lietuvą, kurios dalis – mažąją ir didžiąją, turi sujungti evangelikų liuteronų tikėjimas.
Ši knyga simbolizuoja nacionalinės kultūros pradžią, kadangi rašytinio žodžio radimasis yra tautos kultūrinės brandos ženklas.
„Katekizmas“ buvo skirtas mokyti, supažindinti su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis, jame taip pat smerkiami pagoniški lietuvių tikėjimai. Pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ autorius Martynas Mažvydas siūlo maloniai, su džiaugsmu priimti visiems lietuviams skirtą žodį. Be mokslo neįsivaizduojamas visavertis žmogaus gyvenimas, netgi savęs kūrimas
To meto Lietuvoje ši knyga skatino tautiškumą, patriotizmą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lenkų ir lotynų kalbomis.
Lietuviška prakalba – pirmasis eilėraštis lietuvių kalba

AKROSTICHAS – lietuviškoje prakalboje iš pirmųjų eilėraščio raidžių sudėtas lotyniškas autoriaus vardas – MARTINUS MASVIDUS.

Lietuviška prakalba

Lietuviška prakalba prasideda knygelės kreipimusi į visą tautą: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit…“ Prašoma ne tik knygą skaityti, bet ir tuo skaitymu džiaugtis, nes iki tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo negalėjo gauti – tam prieštaravo katalikų tikėjimas. O protestantų religija remiasi savarankišku šventųjų knygų studijavimu ir, kad būtų aiškiau paprastam žmogui, tos knygos turi būti parašytos gimtąja kalba. Dabar šventa knyga turi būti kiekvienam prieinama: „Dieną ir naktį prieg savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“ Religinės tiesos čia suprantamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu sukūrė pasaulį, tai kodėl juo sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę – žodis skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti. Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo reikšmės, nevertina naujo tikėjimo, todėl kalbantysis nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei žemdirbystė. Pamokęs lietuvį žemdirbį, kalbantysis atsigręžia į kunigus ir pasaulio galinguosius prašydamas nenuilstamai skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus artinti Dievo karalystę. Prakalboje itin gausu retorinių klausimų ir, jei pažiūrėtume plačiau, klausimai yra bet kokio mokslo ir pažinimo pradžia.

Kreipiasi lyg pati knyga (personifikacija).
Knyga kviečia kalbėtis, susikalbėti, suprasti vienas kitą.
Ragina siekti mokslo, kuris jau prienamas, nors tėvų karta „to negalėjo nė vienu būdu gauti“.
Siūlo maloniai priimti visiems lietuviams skirtą žodį.
Kviečia kiekvieną savarankiškai studijuoti Dievo žodį – Šventąjį Raštą. Katalikams jį aiškinti galėjo tik kunigai, o liuteronybė krikščioniškų tiesų siūlo mokytis patiems.

Vėliau kalba pats autorius:

Imituojamas dialogas su valstiečiu(vertybinis kontrastas): deja, paprastam žmogui, žemdirbiui, Dievo žodis nerūpi – jam svarbiau pagonybė.
Mažvydas nori įtikinti paprastą žmogų, kad tikėjimas yra nė kiek neprastesnis už artojo darbą.

Retoriškas kreipimąsis į ponus ir kunigus:

Nes mokyti žmonės privalo užtikrinti krikščionių tikėjimo tiesų sklaidą.

Svarbūs faktai:

Autorius pamokslauja, liepia žmonėms daryti taip ir ne kitaip.
Liepiama atprasti nuo stabmeldystės ir priimti krikščionybę.
Krikščionybė tai pagrindinis Mokslas be kurio visi kiti mokslai negali egzistuoti.
Pagrindinė mintis: vienos didžiausių vertybių yra mokslas ir tikėjimas: mokslas atveria kelią į tikrąjį gyvenimą, krikščionybė yra gyvenimo pamatas.

Reformacijos sąjūdis ir Lietuva:

XVI a. Europoje pradėjus reikštis reformacijos sąjūdžiui, siekusiam reformuoti katalikybę, susidarė sąlygos rašytinei lietuvių kalbai plisti, nes protestantizmo įkūrėjas Martynas Liuteris reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Tačiau to meto katalikiškoje Lietuvoje kalbinė situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo – lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias lietuviškas knygas, traukėsi į protestantišką kraštą – Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. Jos valdovas kunigaikštis Albrechtas ieškojo žmonių, galinčių protestantų tikėjimą lietuviams valstiečiams skleisti jų gimtąja kalba. Kunigaikščio pakviestas į Prūsiją atvyksta ir Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas.

„Katekizmo“ sandara:

„Katekizmą“ sudaro šešios dalys: dedikacija LDK, lotyniška prakalba, lietuviška prakalba – pirmasis lietuviškas eilėraštis, elementorius, katekizmas ir giesmynas. Knygelės skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu. Iš visų šešių knygelės dalių svarbiausia lietuviška prakalba, kurią santykinai galima suskirstyti į tris dalis: pirmoji – tai personifikuotos knygelės prašymas imti ją ir skaityti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valstiečio dialogą, trečiąją sudaro nurodymai kunigams.

Pirmosios lietuviškos knygos autorystė:

Mokydamasis Karaliaučiaus universitete Mažvydas, remiamas Albrechto, 1547 m. išleidžia „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą. Ši knyga turėjo ne tik pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią, kultūrinę brandą. M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du faktai: pirma, lietuviškoje prakalboje 3–19 eilučių prãdžios sudaro autoriaus vardą ir pavardę, antra, autorystę vienoje savo knygų patvirtino M. Mažvydo pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus Vilentas.

Šiuolaikinis kontekstas

Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės : „Kiekvienai kultūrai, jos likimui labai svarbus yra pirminis gramatikų ir žodynų etapas.“

Nepriklausomybės Akto signatarė Irena Andrukaitienė pabrėžė, kad lietuvių kalba yra ypatingai svarbi Europos kultūros dalis ir gali būti laikoma „kamienu, iš kurio išaugo daugybė Europos kalbų”, nes kitos indoeuropietiškos kalbos yra gerokai jaunesnės.

Signataras Romas Gudaitis lietuvių kalbą pavadino „Nepriklausomybės politine, dvasine, kultūrine siela”

Lietuvos mokslo premijos laureatas profesorius Zigmantas Kiaupa sakė, kad nepaisant visų ydų, Lietuvos „visuomenės gelmėse pulsuoja tikras gyvenimas ir bręsta pokyčiai”, yra pagrindo tikėtis stipresnės pilietinės visuomenės.