Martynas Mažvydas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai, istorinis kontekstas

(RENESANSAS XVI a. pr. – XVI a. II pusė)

Kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų, švietėjas, pirmųjų lietuviškų knygų LDK autorius.

Daukša buvo išsilavinęs, mokėjo keletą kalbų, turėjo nemažą biblioteką. Buvo rūpestingas, uolus katalikas, skelbė kontrreformacijos ir humanistines idėjas, patriotas, narsus kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių.

Istorinis kontekstas:

Kilo kontrreformacijos sąjūdis kovai su Reformacijos padariniais. M.Daukša siekė lietuviškomis knygomis sustabdyti plintanti protestantizmą.

1579m jėzuitai įkūrė VU – kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos.

Mikalojus Daukša - Postilė (1599)

  • Daukšos „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.
  • Postilė – pamokslų rinkinys. Pagrindinis tikslas: neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui bei skleisti katalikybę.

“Prakalba į malonųjį skaitytoją”

  • Daukša pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautos sampratą : tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba.
  • Mikalojus Daukša kreipėsi į savo tautiečius, kurie dar nebuvo susidūrę su rašytinės lietuvių kalbos tradicija ir savo kasdieniame gyvenime vartojo kitas kalbas. Jis lietuvius skatino siekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji kalba ir nesumenktų valstybė.  
  • Daukša buvo pirmasis, kuris lietuvių kalbos teisę pagrindė labai paprastai – remdamasis humanistine prigimties teorija. Ji nurodė, jog kalba yra įgimta, suteikta sutvėrėjo ir dėl to yra dieviškosios pasaulio ir visuomenės tvarkos ženklas.
  • Gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigimties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai. Gimtoji kalba – tai turtas, kurį reikia saugoti. Didis Lietuvos patriotas Mikalojus Daukša siekė žmonėms įrodyti, kad šalis be kalbos yra niekinga, skatino kiekvieną žmogų gerbti šį prigimtinį dalyką ir jos niekada neišsižadėti.
  • Daukša gimtąją kalbą iškelia kaip didžiausią tautos vertybę.
  • Smerkiamas bajorų lenkėjimas, gimtosios kalbos niekinimas, nesirūpinimas jos ugdymu.
  • Prakalba parašyta lenkiškai tam, kad suprastų ją visas Lietuvos elitas – bajorai ir dvasininkai.

Daukšos „Postilės“ reikšmė:

Suklestėjus kontrreformacijos judėjimui, skirtam reformacijos padariniams likviduoti, didelė reikšmė tenka M. Daukšai – stambiam Katalikų bažnyčios veikėjui. Jis, globojamas vyskupo Merkelio Giedraičio, išleidžia pirmąsias lietuviškas knygas LDK. Knygos turėjo sustabdyti protestantų tikėjimą bei reformacijos plitimą. Viena reikšmingiausių M. Daukšos knygų – „Postilė“, verstinių pamokslų rinkinys, kuriame, be lotyniškos prakalbos, skirtos M. Giedraičiui padėkoti, yra itin reikšminga lenkų kalba parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvėje išleista „Postilė“ dėl lenkiškos prakalbos įėjo į lietuvių kultūros istoriją kaip lietuvių kalbos gynimas, parašytas itin meniškai. Prakalba parašyta lenkiškai dėl to, kad ją geriau suprastų nutautėję lietuvių bajorai ir didikai. Po Liublino unijos, Lietuvai nusilpus ir tapus beveik provincija, dalis turtingų Lietuvos piliečių ima kalbėti lenkiškai, taip lenkų kalba tampa diduomenės kalba.

Gimtoji kalba turi tapti valstybine:

Daukša prakalboje siūlo valstybinės kalbos idėją, teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), be to, lietuvių kalba turinti tapti ir oficialia valstybės dokumentų kalba (ja buvo rusėnų kalba). Lietuvių kalba turi tapti valstybine, nes būtent gimtoji kalba yra valstybės saugotoja.

Renesanso laikų tautos samprata:

Prakalboje pasireiškia ir renesansinė tautos samprata: „Kurgi, sakau, pasaulyje yratauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“ Taigi tautą turi vienyti papročiai, tėvų žemė ir kalba, iš kurių svarbiausia – kalba, nes būtent ji geriausiai sutelkia į viena tautos žmones.

Dieviška žmogaus prigimtis ir gamta:

Norėdamas paremti gimtosios kalbos svarbą valstybės gyvenime, M. Daukša atsigręžia į žmogaus prigimtį ir į gamtos dėsnius. Kadangi pasaulis sukurtas Dievo, vadinasi, Kūrėjo valia reiškiasi per visą kūriniją, šiuo atveju per gamtą ir žmogaus prigimtį. Gamtos tvarka tobula, dieviška, todėl joje chaosas neįsivaizduojamas: „Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis.“ Pagal prigimties dėsnius turi gyventi ir žmogus, nes kitaip Dievo pasaulyje kils sumaištis: „… galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos.“ Taigi, anot M. Daukšos, prigimtis pirmiausia pasireiškia kaip gimtosios kalbos vartojimas. Atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu eiti prieš prigimtį, ardyti valstybės pamatus ir griauti Dievo tvarką.

Nesusikalbėjimas – chaoso pradžia:

Daukša prakalboje primena biblinę Babelio bokšto legendą: susimaišiusios kalbos neleido žmonėms pabaigti bendro darbo – pastatyti statinį, prilygstantį Dievo didybei. Žmonės perspėjami, kad didžiausia nesantaika gali kilti iš nesusikalbėjimo. Gimtosios kalbos niekinimą M. Daukša įvardija kaip didžiausią negerovę, visokios sumaišties šaltinį: „Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.“ Todėl atsisakyti gimtosios kalbos – tolygu žmogaus ir tautos savigriovai, orumo ir garbės praradimui.

Šiuolaikinis kontekstas

Lietuvoje švenčiama Gegužės 7 diena – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos šventė, kurią minime stebėdami pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje.

Kalbininkas Cornelius Hellis: „mokėti lietuvių kalbą – tikra egzotika.“ 1996 m. C.Helliui įteikta Austrijos valstybinė premija už mokslinę publicistiką, 2004 m. Lietuvos rašytojų sąjunga jam skyrė „Poezijos pavasario” prizą už lietuvių poezijos vertimus į vokiečių kalbą, tais pačiais metais jis apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiumi.

Pirkinių krepšelis