Motiejus Kazimieras Sarbievijus: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(BAROKAS, XVII a. )

Jėzuitas, vienas garsiausių XVIIa. Europos poetų, VU auklėtinis ir dėstytojas, Lietuvos Horacijus.

Labai išsilavinęs, rašė lotynų kalba
Sektinu pavyzdžiu laikė Horacijų
Mylėjo Lietuvą, šlovino ją eilėmis
K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK
Išvažiavęs į Romą tęsti teologijos mokslų netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku.
Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė.
Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, kaip talentingas pamokslininkas.
Didžiulę įtaką kūryboje darė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiūros pagrindas – dorybės.

K. Sarbievijus, kilęs iš Lenkijos, didžiąją gyvenimo dalį praleido LDK: anksti įstojo į jėzuitų ordiną, mokėsi Vilniuje, Braunsberge (tuometėje Prūsijos karalystėje), dėstė poetiką Kražiuose bei Pòlocke (miestas dab. Baltarusijoje), vėliau buvo priimtas į Vilniaus universitetą, po poros metų išsiųstas tęsti teologinių studijų į Romą. Čia netrukus išgarsėjo kaip labai talentingas poetas. Pasakojama, kad net pats popiežius Urbonas VIII M. K. Sarbievijų apdovanojęs laurų vainiku. M. K. Sarbievijaus poezijos knygos buvo leidžiamos įvairiuose Europos miestuose, ir ypač įdomu, kad vienam poezijos rinkiniui antraštinio lapo eskizą nupiešė garsus flamandų dailininkas P. P. Rubensas. Įdomu ir tai, jog vienu metu poeto kūryba buvo įtraukta į Oksfordo universiteto studijų programą vietoj garsaus antikos poeto Horacijaus, kuriuo pats M. K. Sarbievijus neretai sekė. Be poezijos, M. K. Sarbievijus garsėjo ir kaip puikus literatūros teoretikas, parašęs knygą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių“ („De acuto et arguto“), ir kaip talentingas pamokslininkas. Dėl pastarosios priežasties gyvenimo pabaigoje jis tapo ATR valdovo Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininku. Varginančios pareigos sunkino poeto gyvenimą ir nualino sveikatą – 1640 m. jis mirė Varšuvoje.

Istorinis kontekstas:

Barokinė minties krizė. M. K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojęs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K. Sarbievijaus kūryboje.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - ODĖ „TELEFUI LIKUI“

Žmogaus menkumas, likimo baimė. Fortūna – nepastovumo, kitimo simbolis – vaizduojama kaip žmogui priešiška jėga, galinti jį tarsi besisukantis ratas iškelti į viršūnes – šlovės, valdžios aukštumas – arba nusviesti į apačią – nešlovę, skurdą: „Viskas laikina žemėj šioj,/ Ką materija čia sukuria nerangi.“ Laimingas žmogus yra tas, kuris išmintingas, kantrus, susitaiko su likimo permainomis. Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu : „ Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“

Tema – žmogaus ryšys su likimu; bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema.
Žmogų gąsdina likimo ir sėkmės permainingumas (lyrinis subj. Kreipiasi į Telefą ir jį gąsdina)
Pagrindinė mintis: laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis likimo permainomis.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - ODĖ „PAULIUI KOZLOVIJUI“

Vilniaus gamtos grožis. Lyrinis pasakojimas padeda atskleisti saiko svarbą – žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei atgauti, pradėtiems mažiems darbams paversti dideliais. Žmogus turi vertinti saiką, elgtis protingai. Individualų žmogaus poilsio poreikį galima susieti su tautoms reikalingu atokvėpiu po karų ir kitų nelaimių.

Saiko principas
Saiko svarba: žmogui būtinas poilsis dvasios ramybei atgauti, pradėtiems mažiems darbams paversti dideliais.
Žmogus turi vertinti saiką, elgtis protingai
Vaizduojamas Vilniaus gamtos grožis
Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis.
Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip darbus – mokymąsi turi keisti poilsis.
Karo ir taikos kontrastas (teigiama kad po karo žmogus turi atsigauti)

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - ODĖ „KRISPUI LEVINIJUI“

Laikinumo tema – visiška žmogaus priklausomybė nuo dieviškos tvarkos ir laiko. Žmogus turi vertinti išmintį, o ne laikiną šlovę, turtus, gyvenimas greitai pralekia ir nulemtas jis Dievo, o likimas permainingas – tai duoda, tai atima.

Tema: dieviškoji tvarka ir laikas, laikina jaunystė
Menkas akistatoje su laiku žmogus, nepajėgus suprasti dieviškos visatos tvarkos.
Per laiko nuorodas (valandos, mėn, metai) upės įvaizdį, skleidžiasi laikinumo tema.
Laiko tėkmė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška, netvarumą.
Nieko nėra amžino, žmogus turi suprasti, kad viskas greitai baigiasi (jaunystė, šlovė) Trumpas žmogaus gyvenimas nulemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti.
Nesuprantamas pasaulis galbūt atrodo negailėstingas, bet iš tiesų visur galioja dieviška tvarkam tik laikinam žmogui atrodo priešiška.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - ODĖ „JANUI LIBINIJUI“

DORYBĖS apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų.
Odės moralas – stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavojų, nes kur šlovė ten ir pavydas.
Odėje perspėjama, kad šlovė nėra blogis, blogis tai paskui ją neišvengiamai sekantis pavydas.
Kukli laimė – nėra visiems matoma, bet būtent ji suteikia žmogaus sielai ramybės.
Gyvenimo laimė (pilnatvė) – toli nuo minios, tai odės subjekto laimė, ir jai nereikia žiūrovų.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - EILĖRAŠTIS "TEISINA SAVO VIENIŠUMĄ"

Šiame eilėraštyje autorius pažymi tezes. Viena jų -„gyvenimas-teatras”:” Mane tik viena jaudina: kaip aš pats/ Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj.” Sarbievijus mano, kad kiekvienas žmogus turi rūpintis kaip atliks savo vaidmenį, kurį per savo gyvenimą turi suvaidinti. Priešingybė šiai tezei – Fortūna – akla sėkmė, atsitiktinumas – tai, ko žmogus negali nei suprasti, nei numatyti, nei pamaldauti. Lemtis žmogaus gyvenimu žaidžia it sviediniu: tai švysteli jį į padanges, tai leidžia tėkštis žemėn. Taip pat iškiliausias Lietuvos Baroko epochos poetas M.K. Sarbievijus apie laikinumą kalba kaip apie nesustabdomą ir nepataisomą procesą: „Galvą nubarstys sidabrinis šerkšnas,/Ir nebeišnyks ši danga jau niekad.” Pasak Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, net ir tokio trumpo savo gyvenimo žmogus nevaldo. Kiekvienam žmogui privalu atminti, kad žmogus nėra amžinas. Vienintelis įvykis, kurio žmogus neišvengiamai sulauks, yra mirtis. Motiejus Kazimieras Sarbievijus mano, kad viskas, kas vyksta pasaulyje – tiesiog atsitiktinumas (Fortūna).

Kūryba

Labiausiai poezijos žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas.
Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina.
Poezijos subjektas yra amžinas vaikasne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima.
Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K. Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos. Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui. Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų. Žmogus nesupranta dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę.
Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos.
K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti.

Barokinė minties krizė

K. Sarbievijus – garsiausias XVII a. Europos poetas, rašęs lotyniškai. Jis gyveno ir kūrė baroko epochos laikotarpiu, t. y. tuo metu, kai žmonija suvokė pažinimo galimybių ribas, gyvenimo trapumą ir trumpumą, neįstengė suprasti dieviškosios tvarkos, bijojo lemties. Ne veltui šį laikotarpį apibūdina tokie posakiai, kaip: „Memento mori“, „Siste, viator“ („Atmink, kad mirsi“, „Sustok, keleivi“ (lot.) – žmogus jaučiasi laikinas šios žemės keleivis, lyg mažas laivelis, klajojąs po neaprėpiamą gyvenimo vandenyną. Barokinė minties krizė įvairiai reiškiasi mene, taip pat ir M. K. Sarbievijaus kūryboje.

Barokinės minties krizės apraiškos M. K. Sarbievijaus poezijoje

Labiausiai poezijos žmogų gąsdina aplinkos nepastovumas: „Viskas laikina žemėj šioj, / Ką materija čia sukuria nerangi“ („Telefui Likui“), „Kintanti sėkmė, nepastovios lemtys / Savo valdžioje laiko vargšą žmogų…“ („Krispui Levinijui“). Likimo rankose visi lygūs: ir paprasti žmonės, ir valstybės, ir Visatos objektai tampa įnoringos lemties žaislais (etinėje odėje „Telefui Likui“ teigiama: „… lemties ranka / Grobia miestus, / tautas ir varganoj tėkmėj / Nugramzdina ji karalius… / O virš griuvenų tų baisių, / Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių, / Skries lemtis triumfuodama / ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu / Sūkury nesuvaldomam.“). Žmogus negali valdyti nei laiko, nei likimo, todėl nesustabdomai bėgantis laikas ir nepastovi lemtis jį baugina: „Dešine dosnia valanda ką davė, / Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja…“ („Krispui Levinijui“). Poezijos subjektas yra amžinas vaikasne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl žmogui nepavaldžios pasaulio tvarkos. Žmogaus menkumą sustiprina nuolat besisukantis lemties ratas: likimas žmogų apsvaigina laikina sėkme, bet netrukus viską iš jo atima (etinėje odėje „Telefui Likui“ nuolat pasikartoja žaidimo žmogumi motyvas: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“).

Baroko žmogaus moralinės atramos

Nepaisant barokinės minties krizės apraiškų, M. K. Sarbievijaus poezijoje atsiskleidžia dvi moralinės atramos: tikėjimas į Dievą ir stoikų filosofinės tiesos. Priklausydamas jėzuitų ordinui, išpažindamas katalikų tikėjimą, M. K. Sarbievijus poezijoje kuria subjektą, gyvenimo teatrą patikintį Dievui: „Mane tik viena jaudina: kaip aš pats / Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, / Ar bus patenkinta Dievybė, / Ar pasitiks jį karštais plojimais“ („Janui Libinijui“). Kuklumas, dievobaimingumas saugo poezijos žmogų nuo laikinų malonumų, nes „Kuo nuo žmonių toliau, / Tuo […] rečiau pasieks pavydas…“ („Janui Libinijui“). Dievas pasirodo ne tik kaip žmogaus elgesiomoralinis vertintojas, bet ir kaip Visatos likimo lėmėjas: „Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats / Uždeda sparnus per visatą skristi…“ („Krispui Levinijui“). Žmogus nesupranta dieviškosios tvarkos, tačiau turi ja pasitikėti, jei nori išsaugoti dvasios ramybę.

Kita moralinė žmogaus atremtis M. K. Sarbievijaus poezijoje – stoikų filosofija. Ji siūlo žmogui, atsidūrusiam ribinėje situacijoje, elgtis santūriai. Veikėjų stojiška laikysena – stoikų moralės principų: saiko, kuklumo, orumo, nuolankumo tam, ko negali pakeisti, laikymasis. Ypač svarbus saikas. Jis reikalingas tam, kad žmogus, nesaikingai, nesantūriai elgdamasis, negriautų dieviškosios pasaulio tvarkos, neardytų vidinės harmonijos. M. K. Sarbievijaus poezijoje siūloma saikingai džiaugtis greitai praeinančiais materialiais dalykais („Krispui Levinijui“), įtemptą mokslą kaitalioti su poilsio valandomis („Pauliui Kozlovijui“), patariama saikingai gedėti („Publijui Munacijui“).

Ne veltui M. K. Sarbievijus vadinamas krikščioniškuoju arba sarmatų (šiuo terminu, žinomu iš antikos laikų, buvo vadinami visi Lenkijos ir Lietuvos valstybių gyventojai) Horacijumi – tiek krikščionybė, tiek sekimas antika (ypač Horacijumi) mokė vertinti tokias dorybes, kurios nepavaldžios nei likimui, nei laikui.