Nusikaltimas, bendriausia šia žodžio prasme, yra nedoras poelgis, nusižengimas. Dažnai nusikaltimą galima sieti su kaltės jausmu, sukrečiančiu žmogaus sąmonę. Tiesa, prieš pradedant samprotauti apie nusikaltimo poveikį žmogui, svarbu suvokti, kodėl kyla kaltės jausmas. Vadovaujantis krikščioniškuoju mąstymu, galima teigti, jog žmogaus veiksmus stebi sąžinės balsas (dar vadinamas teismu). Ji, lyg griežtas ir objektyvus stebėtojas, primena apie padarytą kaltę, veikia individo vidų. Tiesa, veikia tik tokį žmogų, kuris vadovaujasi sąžine. Yra žmonių, kurie nekreipia dėmesį į vidinį balsą, elgiasi amoraliai, o padarytas nusikaltimas neturi nė menkiausios įtakos, nes jų viduje – tuštuma. Yra ir tokių žmonių, kurie savo elgesio nevertina kaip nusikaltimo – tokį žmogų veikia ne jo vidinis (ar sąžinės), o visuomenės teismas. Atsakant į klausimą „Kaip padarytas nusikaltimas veikia žmogų? “ , pravartu atsigręžti į lietuvių literatūros klasikų kūrybą – J. Biliūno novelę „Vagis“ ir J. Savickio novelę „Ad astra“.