Biografija. XX a. vidurio lietuvių poetė, garsiausia lyrikė, antrosios kartos neoromantikė. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, poetė kolaboravo su su okupantais, o po metų, naciams okupavus Lietuvą, su sūnumi pasitraukė į Rusijos gilumą – ten gimsta paskutinis rinkinys. Paskutinis poezijos rinkinys sovietinės cenzūros buvo ideologiškai perdirbtas ir pervadintas „Lakštingala negali nečiulbėti“ – šis rinkinys toks, kokio norėjo poetė, išėjo 1994 m. pavadintas „Prie didelio kelio“.
Vykstant karui iš jos reikalauta rašyti sovietinius eilėraščius, kuriuose reikalauta optimizmo, herojiškumo, kvietimo į kovą su nacistine Vokietija. Tačiau prisitaikyti ir rašyti jai buvo sunku, vis dėlto ji buvo priversta rašyti. Tad pirmuosius karo metus Rusijoje praleidusią S. Nėrį slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, nerimas dėl Lietuvoje likusių artimųjų. Gyvenimas ten skatino skausmingus lyrinius apmąstymus. Klaidžiais šio pasaulio keliais išeina daug, bet nedaug tesugrįžta. Grįžtančio kelias yra skaudesnis ir tikresnis negu išeinančio.
Kūrybos bruožai. S. Nėries kūryba giliai persmelkusi kaltės ir atgailos tematika. Jaučiamas skaudus tėvynės ilgesys, lyrinis subjektas veržiasi į gimtąją žemę, nori sugrįžti, būti gimtinės dalimi.
Garsiausia neoromantikė. Salomėja Nėris priklausė antrajai neoromantikų kartai (kaip ir J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis). Svarbiausias šios kartos uždavinys – susieti modernumą ir tradiciją. Tradicijai priklausytų tautosakos ir Biblijos motyvai, dėmesys individo išgyvenimams, emocingumas, trejopas peizažo vaidmuo (ir realus gamtovaizdis, ir fantazijos vaisius, ir žmogaus jausmų atspindys), modernumui – katastrofizmo tema, žmogaus menkumas istorinių prievartų akivaizdoje, griežtos skirties tarp kultūros ir natūros (gamtos) nebuvimas
Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio”
„Prie didelio kelio“ tematika. Salomėjos Nėries gyvenimas vertinamas nevienareikšmiškai, nes garsiausia to laikotarpio lyrikė, 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, apsisprendžia savo gyvenimą ir kūrybą susieti su okupantais. Po metų su sūnumi pasitraukusi į Rusijos gilumą, Salomėja Nėris išgyvena nostalgiją prarastai tėvynei. Visas mažo žmogaus dramatizmas pasaulinių pervartų sūkuryje atsiskleidžia paskutiniame poetės eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“.
Poezijos rinkinį sudaro karo metų (1941–1944) eilėraščiai, atrinkti pačios poetės. Kadangi Salomėjos Nėries kūrybą be jos biografijos suprasti sudėtinga, o gal ir neįmanoma, svarbu žinoti, kad poetė Antrojo pasaulinio karo metais, okupavus Lietuvą Vokietijai, kartu su sovietų valdžia pasitraukė į Rytus: iš pradžių į Maskvą, po to – į Sibirą. Todėl neatsitiktinai po eilėraščiais parašytos poetės sustojimo vietos: Maskva, Ufa, Penza. Taip į eilėraščius ateina klajūno, praradusio namus, tema. Svetimo krašto ir gimtųjų namų antitezė atskleidžia individo dramatizmą. Svetima žemė (Sibiro taiga, stepės, skurdus peizažas, klampios pelkės, rudenė dargana) yra realus gamtovaizdis, kuris lyrinį subjektą liūdina, verčia išgyventi širdgėlą, namų ilgesį.
Eilėraštis „Prie didelio kelio“
Tematika: išsakomas žmonių atskirtų ar atsiskyrusių nuo savo krašto ir pasmerktų vienatvei, nežinomybei svetimoje šalyje, neviltis ir skausmas. Reikšmingas išėjimo motyvas – prie didelio kelio stovi visa tauta (įvardis Mes).
Problematika: pasirinkimo problema: kaip pasielgti, kuriuo keliu pasukti, ištikus pavojui tėvynei ir visai tautai. Kaip turi elgtis mažas žmogus, susidūręs su žiauria realybe. Vyrauja praradimo, skausmo, išlikimo problema.
Pagrindinė mintis: individas, pasirinkęs svetimą šalį, yra pasmerktas sielvartui ir praranda galimybę sugrįžti į gimtąjį kraštą.