Šatrijos Ragana: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(NEOROMANTIZMAS)

Šatrijos Ragana  – pirmoji moteris lietuvė, įgijusi europinį išsilavinimą.

Šatrijos Ragana buvo religinga , neabejinga menui, ypač muzikai ir literatūrai. Vertybines nuostatas pirmiausiai formavo šeima. Jos pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė Povilas Višinskis – tai jis paskatino Mariją Pečkauskaitę rašyti. Ji troško tarnauti tėvynei, jos žmonėms, juos šviesti ir mokyti. Ji idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja, pirmoji lietuvių literatūroje sukūrusi dvaro, kaip kultūros skleidėjo, paveikslą.

Šatrijos Ragana - APYSAKA „SENAME DVARE“

Tema: pasakojama apie dvaro gyvenimą: buitį, namiškių santykius, taip pat jų santykius su giminaičiais, bendravimą su kaimiečiais, kurie nuolat kreipiasi į dvarą pagalbos ar norėdami išspręsti ginčus. Atskleidžiamas moters dvasinis pasaulis, jos sielos grožis, pareigos supratimas.

MAMATĖ (MARIJA) – Mamatės charakterį atskleisti padeda „Mamatės užrašai“. Ji labai tikinti, jautri ir pareiginga. Mamatė yra nepaprastai subtili asmenybė, mėgsta muziką, skambina fortepijonu, skaito knygas, tačiau savo pomėgius slopina, nes svarbiausia jai vaikų lavinimas. Mamatė juos auklėja vadovaudamasi krikščioniškąja morale: ugdo jų meilę menui, moko užjausti vargstančius ir kenčiančius žmones. Pagrindinė kūrinio veikėja rūpinasi ne tik savo šeima – ji sielvartauja, kad jos aplinkos žmonės vis labiau lenkėja, nesupranta jos noro mokyti prastuomenę lietuviškai, ją liūdina bajorų lėbavimai, laiko švaistymas. Mamatė žavisi paprastais sodiečiais, jų lietuviška dvasia.

Aplinkui rėgėti grožį, skaityti, muzikuoti, mokyti vaikus – taip ji suvokia savo pašaukimą.

Kūrinyje iškeliama tautinės sąmonės ugdymo, paprasto sodiečio švietimo ir auklėjimo idėja.

  • Tėvų ir vaikų, o konkrečiai dukros ir motinos, ryšys nagrinėjamas XX amžiaus lietuvių rašytojos neoromantikės Šatrijos Raganos apysakoje “Sename dvare”. Pagrindinė veikėja Mamatė ir dukra Irusia priklauso smulkiųjų Žemaitijos bajorų šeimai, gyvenančiai nedideliame dvare.
  • Šatrijos Raganos dvaras – žmogiškumo ir grožio ilgesio vieta. Tokioje aplinkoje Mamatės bei Irusios santykiai yra be galo šilti, paremti meile ir pasitikėjimu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros asmeniu, atskleidžiant šiltus jos jausmus motinai. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi savo mama. Irusia jaučiasi labai laiminga būdama šalia mamos, mamatė jai lyg autoritetas.
  • Ji gėrisi mamos tarpusavio santykiais su žmonėmis, jos nuoširdumu ir rūpestingumu. Šiuos motinos ir dukros santykius labai išryškina ir šalti santykiai su Irusios tėvu, nes mamatė savo dukrą moko švelnumo, nuoširdumo ir gerumo. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare” Mamatė stengiasi savo dukrai parodyti teisingą kelią į gyvenimą.

Kūrinyje taip pat ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Kūrinyje skausminga laiko, viską atimančio kas brangiausia pajauta.

Šatrijos Ragana šį kūrini parašė iš didelio noro įamžinti tėviškę ir artimuosius.

 

DVARAS

Dvaras, kitaip nei kituose XXa pr kūriniuose – šviesos skleidėjas. Jo gyventojai dori, veiklūs, siekiantys mokslo ir pasiaukojantys. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, girdimos lenkiškos frazės, vakaronėse – lenkiški eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima kaimo žmones, prašančius pagalbos – išspręsti ginčą, ar pagydyti vaikus.

Dvarą regime Mamatės ir dukros Irusios akimis.

Mamatė trokšta didesnės prasmės negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus. Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, tačiau nesupranta mamatės skausmo matant lėtą dvaro mirtį – dykaduoniavimą, sulenkėjimą ir tuščias pramogas.

Ji trokšta meilės, artimo žmogaus abipusio supratimo.

 

MAMATĖS UŽRAŠAI: tai mamatės mintys, laisvo mąstymo išraiška, džiaugsmas kalbėtis su savimi, savianalizė, svarbių idėjų pajauta. Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealistė, nuolat besiilginti grožio.

  • Liudvikui – kaimiečiai tėra chamai, kuriuos reikia auklėti baime, mamatei – suvargę žmonės, kurių reikia gailėtis ir jiems padėti.

 

Šatrijos Raganos indėlis į lietuvių literatūrą:

„Sename dvare“ tai novatoriškas kūrinys to meto literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavimas, siekimas perteikti jausmus ir mintis, emocingumas, psichologiškumas, intelektualumas. Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocingumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau o kitiems.

 Šį kūrinį iš kitų to meto kūrinių išskiria lyrinis Šatrijos Raganos kalbėjimo būdas, rašymas pirmuoju asmeniu, dienoraščių forma, praeities ir dabarties gretinimas, psichologinių, pedagoginių, katalikiškų ir kitų idėjų vaizdavimas. Apysaka pradedama epigrafu, Johano Volfgango Gėtės žodžiais („Visa, kas praeina, / Simbolis tėra“), reiškiančiais filosofinę mintį apie laikinumą ir amžinumą. Ši tema plėtojama ir kūrinyje, kai mamatė su vaikais kalba apie gyvenimą ir mirtį arba kai suaugusi Irutė kalba apie gyvenimo laikinumą ir dvasinių ryšių tarp šeimos narių amžinumą. Įdomus aspektas, kad apie kūrinyje vaizduojamą dvaro gyvenimą kalba dvi pasakotojos: suaugusi Irutė kalba apie savo dabartį ir prisimena save praeityje, kai buvo maža mergaitė (veiksmo laikas), ir mamatė, kurios intymi pozicija aprašyta dienoraščio forma.

Vyro ir žmonos santykiai. Apysakos pagrindą sudaro vaizduojamos šeimos (vyro Liudviko, žmonos Marijos ir trijų vaikų: Irutės, Nikos ir Jonelio) gyvenimas bei santykis su dvaro aplinka, giminėmis. Mamatė yra religinga, jausminga, meniškos prigimties moteris, ji jaučia be galo stiprų ryšį su gamta, rūpinasi vaikų gerove ir auklėjimu, atlieka žmonos pareigas, tačiau jai svetima dvaro ponios pozicija. Dvaro reikalais ir buitimi rūpinasi Liudvikas. Dėl skirtingos pasaulėžiūros vyro ir žmonos santykiuose jaučiamas atšalimas: „Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!“, „Ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti…“ Be to, nesuprasta vyro, mamatė jaučia simpatiją Jonavičiui, su kuriuo kartu muzikuoja, bet neužmiršta motinos ir žmonos pareigų.

Tėvų ir vaikų santykiai. Apysakoje aprašytas pagarba pagrįstas tėvų ir vaikų santykis. Liudvikas rūpinasi dvaro reikalais, nepamiršta vaikų, stengiasi juos tinkamai auklėti. Tėvo požiūriu, auklėjimas yra susijęs ir su bausmėmis, tačiau vaikai jaučia begalinę meilę tėveliui, nors jo žodžius įsimena (atvejis, kai Irutė pabučiavo gražią Domeikienę, nors tėvelis sakė, kad nepadoru bučiuoti darbininkus). Vaikai daug laisviau elgiasi su mama, nes moteris neskirsto žmonių pagal socialinį sluoksnį, tačiau kritikuoja smulkiuosius bajorus per Paulinos vestuves dėl įvairių pretenzijų, požiūrio į lietuvių ir lenkų kalbas. Mamatė stengiasi ugdyti vaikų kūrybiškumą, pasaulio pažinimą, žmoniškumą ir kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Ypač stiprus mamatės ryšys su Irute, svarbūs jų pokalbiai apie gyvenimą ir mirtį, gamtą, tėvynę, Dievą, menus bei dorybę. Mamatė neša lauknešėlį ir vedasi vaikus pas bobutę, kuri moka daug pasakų, vežasi į tėviškę Kalnėnuose, kur gyvena tetos, dėdė ir „bočelis“, į Paulinos vestuves ir kitas vietas, kur vaikams gera ir smagu. Ypač svarbu mamatei ugdyti vaikų vaizduotę, todėl ji pati seka pasakas, pavyzdžiui, apie Parsifalį, kuris atrado Šventąjį Gralį, vaikai klauso bobutės pasakų, Levanardos pasakojimų, klausia apie ilgesingą muziką, sėdi kartu ir džiaugiasi vieni kitais: „Kokia laimė sėdėti pas židinį su mamate, prisiglaudus prie jos brangių kelių! Tegu sau lytus teška už langų, tegu vėjas liūdnai dejuoja – mums čia šilta ir miela kaip kregždelėms lizdelyje, kur neužpučia vėjas ir neužlieja lytus.“ Galiausiai svarbus akcentas vaizduojamas kūrinio pabaigoje, kur aštuonerių metų Irutę teta Karusia nori vežtis į miestą mokyti. Tėvelis pasiūlymu džiaugėsi, o mamatė iš visų jėgų kovojo ir teigė, kad svetima aplinka ir žmonės „iškreips mūsų vaiko sielą“. Vaikai su mamate jaučiasi saugūs, suaugusi Irutė atskleidžia, koks svarbus dukters ir mamos santykis: „Tikiu: vėl kada nors paglostys mano veidą / rankelės tavo švelnios, kvapios kaip tos rožės, / ir tavo liūdnos akys man šypterės laimingai.“ Meilė yra stipriausia, kas gali sieti vaikus ir tėvus.

Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos (1877–1930) biografija

Iš Žemaitijos bajorų kilusią moterį vaikystėje namuose mokė samdyti mokytojai. Nuo vaikystės M. Pečkauskaitę traukė krikščioniškos tiesos, skaitymas, muzika ir jodinėjimas. Povilo Višinskio paskatinta moteris mokėsi nebuitinės lietuvių kalbos, rašė lietuviškai laiškus. Rašytoja Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, mirus tėvui, praradusi namus M. Pečkauskaitė dvaruose dirbo mokytoja, Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų kalbas, klausėsi filosofijos, pedagogikos, teologijos ir kitų paskaitų, pažino Europos kultūrą. Vėliau Vilniuje rašytoja įsteigė knygyną, Marijampolėje mergaičių progimnazijoje mokė merginas lietuvių kalbos, jas auklėjo. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, moteris išvyko į Žemaitiją, kur Židikuose kūrė, mokė vaikus ir rūpinosi labdaringa veikla.

Kūryba

Pasirinkusi Šatrijos Raganos slapyvardį pagal Šatrijos kalną ir su juo susijusius padavimus apie raganas, rašytoja iš pradžių kūrė realistiškesnius vaizdelius socialinėmis temomis, vėliau daug dėmesio skyrė vaikų literatūrai, kurią veikė biografiniai motyvai, katalikybės ir pedagogikos idėjos, romantinė pasaulėjauta, studijų metų patirtis – pažintis su neoromantizmo, impresionizmo ir simbolizmo kryptimis. Gyvendama Židikuose Šatrijos Ragana sukūrė apysaką „Sename dvare, apsakymą „Irkos tragedija“ ir kitų kūrinėlių.

Pirkinių krepšelis