Apšvietos epochos dramaturgo, poeto Johano Volfgango Gėtės tragedijos „Faustas“ personažas Faustas pabrėžia žmogaus dvilypumą: šviesioji žmogaus pusė siekia amžinybės, aukštybių, o kita, it kirminas, traukia žemėn. Tas pats J. V. Gėtė yra minėjęs, jog tikrąjį gyvenimo kelią žmogus atranda tik klysdamas. Tiesa, savęs pažinimo kelius svarsto ne tik Gėtė, bet ir lietuvių literatūros klasikai: Vincas Krėvė tai svarsto tragedijoje „Skirgaila“ , Balys Sruoga – romane „Dievų miškas“.