Tėvynė – mūsų gimtasis kraštas, mūsų vieta, kurioje užaugame ir susiformuojame kaip asmenybės. Tai mūsų šaknys, mūsų prigimtis. Prarastos tėvynės ilgesys – aiškiai įžvelgiama tema Lietuvos rašytojų kūryboje. Apie tai rašo neoromantikė Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“ bei egzistencialistas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“.