Juozas Tumas - Vaižgantas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai
(XIX a. pab. – XX a. pr.)
Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas.
Buvo kunigas. Spaudos draudimo laikotarpiu rūpinosi literatūra: uoliai bendradarbiavo su Prūsijoje leidžiamais laikraščiais, gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikiškąji leidinį „Tėvynės sargas“. Sulaukęs spaudos grąžinimo rūpinosi steigiamomis mokyklomis.
„Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais“ – sakė apie save.
Visą laiką būręs gabius žmones, Vaižgantas, kalbėdamas apie tautą, pirmiausia išskirdavo geruosius bruožus, kurių kaip deimančiukų ieškojo lietuvių charakteryje
Istorinis kontekstas:
XIX a pab. Lietuvos kultūroje vyravo įtampa tarp caro politinio rėžimo ir senosios aristokratiškosios kultūros. Todėl svarbiausi literatūros ir kultūros užd. buvo gaivinti gimtąją kalbą, priešintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį supratimą.
Vaižgantas – rūpinosi kultūra, rašė, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę sąmonę.
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“
- Žmogaus laimė ir gyvenimo prasmingumas priklauso nuo paties žmogaus, jeigu asmuo geba priimti gyvenimo mestus iššūkius ir su jais susitaikyti. Santarvė su pačiu savimi žmogui yra būtina, kad jis jaustųsi ne tik laimingas, bet ir džiaugtųsi galimybe gyventi.
- „Dėdės ir dėdienės“ atskleidė, kad žmogaus laimė gali priklausyti ne tik nuo susiklosčiusos situacijos, bet ir žmogaus pasaulėžiūros
Tema: lietuvių etninis savitumas.
Apysaką sudaro 4 dalys.
Pirmoje: vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiauninkų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu susitaikė, kad jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, o Severiutė pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už jo.
Kitose 3 dalyse: pasakojamas gyvenimas po baudžiavos panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsidavimas aplinkybėms ir stipresniųjų valiai yra pagr. šių žmonių bruožai, nulemiantys likimą.
- Apysakoje dominuoja pasyvumas, laisvas ir aktyvus tik pasakotojas.
- Visi veikėjai buvo menkos savimonės, nieko neišmanė, tik Geišė buvo šiek tiek protingesnis.
MYKOLAS ŠIUKŠTA – jautrus, pasiaukojantis, dirba neprieštaraudamas, nesiskųsdamas. Žmonių būryje visad būna vienas, savo pasaulyje. Grodavo paties pasigaminta skripkele kaimo žmonėms negudrią melodiją – tą labai brangino. Labai brangino ir Severją, tačiau nedrįso net svajoti apie ją (Į kokius namus ją parsivestų, jei pats glaudžiasi pas brolį). Kai sužino, kad ji tekės už Geišės, praranda visas jėgas, tik Severjos glamonė, kai ji pakviečia pagroti savo vestuvėse vėl prikelia Mykoliuką, šį momentą visą gyvenimą atsiminė. Net ir po kiek laiko žinojimas kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atsilaikyti prieš sunkumus ir būti laimingam.
SEVERJA PUKŠTAIČIA – mėgsta krembliauti ir uogauti, darbšti, nepatenkinta tėvų namų aplinka imasi darbo, viską tvarko, gražina. Būna su Mykoliuku, jiems gera sedėti net tyloje. Tačiau ištekėjusi už Geišės jaučia moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa laiminga. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei belieka dedienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du, lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną. Mirus vyrui neberanda sau vietos nei Geišės namuose nei jaunystės biržėse, jai kažin ko viduje šalta ir tuščia.
RAPOLAS GEIŠĖ – iš pažiūros rūstus dvaro prižiūrėtojas, tačiau jautrus ir atlaidus kaimo žmonėms. Žmonės jį gerbė, nes jis gerbė kitus ir niekad nemušdavo , nekeikdavo kitų.
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio pavadinimas ir pradžia nurodo autobiografinius autoriaus motyvus, kuriuos atkleidė visažinis pasakotojas („Man teks kalbėti apie tėvo brolį – nevedusį ir apie tėvo brolienę – našlę.“). Apysakoje apie dėdes kalbama ne kaip apie atskirą socialinį vienetą – šeimą, bet kaip apie priglaustuosius prie esamų brolių šeimų. Kūrinio veiksmo laikas apima tris dešimtis metų: svarbus istorinis, t. y. baudžiavos, ir biografinis laikas (Mykoliuko ir Severjos atveju nuo jaunystės iki brandos, Rapolo – nuo brandos iki mirties). Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta, Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Beveik trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo darbštus („Dirba tikrai už du, už tris.“), mėgstantis vienatvę, gamtą ir muziką. Darbu dvare, brolio ūkyje ir šeimoje (prižiūri brolio vaikus) jis gyvas, nes savo vietos neturi ir yra nuolankus, baudžiavos paveiktas žmogus. Įprastas Mykolo gyvenimas (darbai, gamta, muzika) neskatino mąstyti apie egzistenciją, tačiau meilė Severjai privertė vyrą pagalvoti apie ateitį, nepriklausymą nuo brolio, tik Mykolas pavėlavo ką nors keisti – Severja ir Geišė susižadėjo („Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti.“). Po Severjos apsilankymo, prašymo „jis grojo Severijai, tai, kuriai grodavo paraistėje, tai, kuri taip brangiai jam užmokėjo už muziką, vieną vienatinį kartą per visą amžių pamylavo, pamylėjo, tai, kurią jis vieną vienatinę per visą amžių mylėjo, tebemyli ir niekados niekados nesiliaus mylėjęs.“ Vėliau, po trisdešimties metų, tapęs „Dzidoriumi artoju“, Mykolas tapo uždaresnis, piktesnis, religingesnis, susitaikė su savo likimu. Kitaip vaizduojama Severja: tvarkingumu ir darbštumu išsiskyrusi iš bendruomenės Severja žavisi Mykoliuku, tačiau pirmiausia moterišką Severjos prigimtį sužadina aktyvesnis, valdingesnis Geišė. Ištekėjusi Severja tapo gera žmona, tačiau, panaikinus baudžiavą, dvare tijūnui nebeliko vietos. Rapolas ir Severja prisiglaudė Dovydų namuose. Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės ir po vyro mirties keturiasdešimtmetės moters gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios ir daugiau nuo „karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui. Rapolo Geišės gyvenimas taip pat smarkiai kito: tarnystė dvarui, tijūno darbas Rapolui buvo skirtasis, o suvedžiota jauna mergina ir asmeninė laimė taip pat buvo svarbu, tačiau po baudžiavos panaikinimo, apsigyvenęs Dovydų namuose, Geišė tingėjo, seno ir darėsi niekam nereikalingas („Lūžus verguvei, lūžo jos tarnas tijūnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu. Juo tai dėdė darbavosi nepailsdamas.“), išskyrus brolio vaiką Adomuką, kurį Geišė mokė. Apsinuodijęs žiurkių nuodais Rapolas mirė, jo mirtis sujaudino ir vertė keistis Severją.
Apibendrinimas. Vaižgantas apysakoje vaizduoja priklausomą nuo darbo lietuvį: Mykoliukui darbas visą gyvenimą teikia moralinės stiprybės, Severjai – išskirtinumo, ypač jaunystėje dėl klėties ir išvaizdos tvarkingumo, Geišės darbas – skirstyti darbus kitiems, nes pats dirbti neišmoko. Be to, svarbus Severjos ir Myloko religingumas, tačiau net jis nesuteikė veikėjams ryžto kovoti už asmeninę laimę. Pagaliau svarbi baudžiava ir jos poveikis veikėjams. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių.