Vincas Krevė-Mickevičius: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(XX a)

Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas.

Vincas Krėvė buvo išsilavinęs, veiklus. Skaityti mėgo nuo vaikystės, ypač domėjosi istorija, tautosaka, Rytų religijomis ir kultūra. Buvo ambicingas, išdidus, maištininkas, nuolat ieškantis ir užsispyręs, visada pasiekdavęs užsibrėžtų tikslų.

Iš Dzūkijos kilęs rašytojas nuo mažens buvo rengiamas kunigystei, tačiau pašalintas iš Vilniaus dvasinės akademijos dėl pašaukimo stokos, o gal dėl per didelio apsiskaitymo, kovos už demokratiją V. Krėvė studijavo filosofiją ir kalbotyrą Ukrainoje, mokytojavo ir domėjosi Rytų kultūra Azerbaidžane. Gyvendamas Baku, V. Krėvė kūrė, o vasaromis, grįžęs į Lietuvą, rašytojas domėjosi tautosaka. 1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos universitetuose, rinko ir publikavo tautosakos rinkinius, rašė straipsnius apie kultūrą. Be to, V. Krėvė buvo susijęs ir su politika, 1940 m. buvo ministru pirmininku. Per Antrąjį pasaulinį karą V. Mickevičius emigravo į Austriją, vėliau į JAV, dirbo dėstytoju Pensilvanijos universitete, tačiau JAV nepritapo ir norėjo būti palaidotas Lietuvoje.

KŪRYBA

Krėvė slapyvardį pasirinko pagal ankstesnę senelio gyvenamąją vietą, kur Mickevičiai buvo vadinami Krėvėmis. Rašytojo gyvenimas buvo susijęs su skirtingomis kultūromis, tačiau svarbiausi kūrybos šaltiniai ir sukurti kūriniai buvo siejami sutautosakair tradicinės kaimo gyvensenos aprašymu. Romantizmo idėjų paveiktas, neoromantizmo krypčiai priskiriamas rašytojas kūrė maištingą, tačiau nuo tradicijų priklausantį veikėją, atsižvelgė į mitinę pasaulio santvarką, vaizdavo įvairius istorijos periodus, ypač viduramžius, ir kultūros ypatumus, kalbėjo apie laisvės siekį.

Vincas Krėvė-Mickevičius - DRAMA „SKIRGAILA“

Manoma, kad ūmaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Skirgailos nurodymu 1382 m. Krėvoje buvo nužudytas Kęstutis, be to, žinoma, kad Skirgaila buvo Jogailos pagalbininkas. Būtent antrasisaspektas aprašytas ir tragedijoje „Skirgaila“. 1924 m. sukurta drama dėl ryškaus konflikto, stiprėjančios įtampos ir kolizijos vadinama pirmąja tikra lietuvių drama. Kiekvienoje tragedijos dalyje („Tarp dviejų pasaulių“, „Aistrų sūkury“, „Palūžusios sielos“, „Bedugnė“) stiprėja įtampa, plėtojamas žmogaus ir valdovo konfliktas, paremtas proto ir širdies priešprieša.

Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila vaizduojamas kaip valdovas,tragiškasis herojus, kurio pečius užgulusi sunki našta: pagoniška Lietuva jau pakrikštyta, tačiau daugelis žmonių, ir pats Skirgaila, tiki pagonybe, nors valdovas supranta, jog pagonišką tautą ištiktų prūsų likimas. Valdovas prometėjiškai atsakingas už tautą: „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti.“ Siekdamas žemių vientisumo, nenorėdamas atiduoti lenkams Jogailos pažadėtų Voluinės ir Podolės žemių („Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu <…>“), Skirgaila pagrobia Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę ir įkalina ją savo pilyje. Moteris yra lyg politinis įrankis, kuriuo manipuliuoja Skirgaila, lenkai ir Kryžiuočių ordino atstovai: lenkai iš pradžių bandė Oną Duonutę išlaisvinti, bet vėliau siekė ją ištekinti už Skirgailos, vokiečių tikslas – sukiršinti lenkus su lietuviais. Be to, ironiškas ir netinkamos valdovo sutikimas siutina atvykėlius, kurie, prisidengę krikščioniška misija, bando siekti sau naudingų tikslų.

Lyginant su to meto kūriniais, tai pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Joje yra visko – konfliktas, įtampa, tragedija, draminė koalizija (priešingų nuomonių,interesų susidūrimas).
Dėmėsys sutelktas į LT kunigaikščio Skirgailos tragediją
Beveik visas veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje.
Dramoje Lietuvos valdovą Skirgailą matome atsidūrusį situacijoje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuva – jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų vienuolis, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki pagonių dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai, o lietuvių narsa ir karingumas stebino šalies kaimynus.
Aplinkybės yra tragiškos, nes Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą, savo tautai paskelbia mirties nuosprendį, tačiau jeigu priimtų naujojo tikėjimo papročius būtų priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenčia ir kankina kitus. Kentėjimas yra svarbiausia tragiškojo herojaus ypatybė.
Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas.
Jis supranta kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą

Skirgaila – valdovas, turintis didelį tikslą – kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet patiriantis tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto (XIV a. pabaigos) istorinės sąlygos. Tai dvilypė asmenybė : politinių aplinkybių priverstas klastos griebtis žmogus, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti teisus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. Naujoji religija yra žiauri, ir Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai

Priešprieša tarp senojo, pagoniško, ir naujojo, krikščioniško, tikėjimo yra viena iš svarbiausių dramos temų. Pirmojoje dalyje krikščionybė traktuojama kaip patogus būdas, savanaudiška politinė priemonė, o ne tikslas, kurio siekia lenkai ir vokiečiai. Tai ypač akivaizdu dramos pradžioje, kur vaizduojami į Vilniaus pilį atvykę Jogailos pasiuntiniai.

VIENIŠO ŽMOGAUS TRAGIZMAS

Skirgaila tragiška asmenybė, nes negeba valdovo pareigų suderinti su troškimu būti laimingam ir mylimam.

Įkalinęs pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, vis dėlto siekia meilės ir net pasiryžta atsisakyti sosto, tačiau jam nepavyksta.
Pamilusį vokiečių riterį Kelerį kunigaikštytė atstumia Skirgailą. Jos drąsa, savosios garbės pajautimas, ori laikysena rodo, kad tai stipri asmenybė, lygi Skirgailai.

KELERIS – drąsus ir narsus karys, atvykęs kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Pamilsta Oną ir pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda kad buvo jos miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas.

Kelerio vidinius prieštaravimus paskutinėmis gyvenimo valandomis atskleidžia Šviesusis ir Tamsusis vyrai – du jo vidiniai balsai:

Tamsusis – gundo gyvenimo malonumais, provokuoja vadindamas jį bailiu, praradusiu vyriškumą, kursto savimeilę.

Šviesusis – kalba apie sielos išganymą, kilnią auką, perspėja kad niekingas gyvenimas sunkesnis nei garbinga mirtis.

Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes pamiršęs savisaugą žūsta dėl kito žmogaus. Paaukojęs gyvybę už moters garbę jis lieka ištikimas viduramžių riterių idealams.

STARDAS (vaidila) – Skirgailos oponentas. Jis ištikimai saugo tautos garbę: gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą sutelkti valią ir imtis veiksmų. Kaltina Skirgailą už savų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus, ragina klausyti širdies.

Svarbiausios vertybes – tautos laisvę, jėgą, grožį Stardas regi praeityje, dabartis jam niūri.

Ir Stardas ir Skirgaila teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas valstybės interesus, ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila supranta Lietuvos politinę situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų.
Pagr veikėjų tragiška baigtis: Stardas žūva, Keleris užkasamas gyvas, Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau nei tautai, praradęs artimuosius, sunaikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynęs riterio idealus.