Vincas Kudirka: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai
(ROMANTIZMAS, XIX a.)
Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.
Vienas žymiausių tuometinių Lietuvos inteligentų, kuris griežtai pasisakė prieš carinę priespaudą.
XIXa. antroje pusėję gyvenęs tautinio sąjūdžio ideologas, skyręs visą gyvenimą tautai žadinti ir šviesti.
Kudirkos kūryba idėjiškai prieštaringa. Savo raštuose Kudirka kėlė aktualius politinius ir socialinius liaudies gyvenimo klausimus, griežtai demaskavo carinę santvarką, atskleidė kai kurias buržuazinės visuomenės negeroves, aštriai kritikavo buržuazinę lietuvių inteligentiją. Tačiau jis ne iš esmės smerkė, o tik siekė ją pataisyti.
Istorinis kontekstas:
1864-1904 prasidejo lietuviškos spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis. Vyko knygnešystė, lietuviška spauda buvo spausdinama Prūsijoje ir gabenama į Lietuvą.
Išsilavinusi jaunuomenė ėmė vengti lenkų kalbos, suprato kad tauta gali išlikti tik kurdama gimtąja kalba. Pirmieji lietuviški laikraščiai “Aušra” ir “Varpas” telkė lietuvius.
Vincas Kudirka - EILĖRAŠTIS „VARPAS“
XIX a. pabaigoje lietuvybei grėsė didelis pavojus, nes šiuo laikotarpiu žmonės tikėjo, kad svetima kalba yra pranašesnė už gimtąją – lietuvių. Vis dėlto, atsirado tokių žmonių, kurie tam aktyviai priešinosi ir palaikė Tautinio atgimimo idėjas: išsaugoti senąją kultūrą, Lietuvos papročius ir kalbą. Vienas iš tokių žmonių buvo garsus Lietuvos poetas Vincas Kudirka. Savo eilėraštyje „Varpas“ Kudirka įasmenina varpą, kuris stengiasi pabudinti tautą: „Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:/ Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…“ Varpas yra metafora, kuri atstovauja Tautinio atgimimo šalininkus, kurie stengėsi pasibelsti į lietuvių inteligentijos sąžinę, jog jie suprastų, kad lietuvių kalba yra lygiavertė kitoms Europos kalboms. Labai panaši į eilėraštyje „Varpas“ išsakytas idėjas yra ir kito lietuvių Tautinio atgimimo atstovo Maironio eilėraščio „Nebeužtvenksi upės“ pagrindinė mintis. Šiame eilėraštyje yra įasmeninta upė, kuri yra naujos pradžios simbolis, kurio niekas negali sustabdyti: „Naujos idėjos – darbas ne vaiko:/ Užtvenktos mėto audrų žaibus!” Kaip ir V. Kudirkos eilėraščio „Varpas“, taip ir šio eilėraščio pagrindinis tikslas – pažadinti lietuvius ir skatinti juos prisiminti savo šaknis. Taigi nors ir XIX a. lietuvybei grėsė didelis pavojus, buvo daug išsilavinusių poetų kaip Maironis ir V. Kudirka, kurie savo tekstais skatindavo lietuvius pažadinti savo tikrąją savimonę.
- “Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…” – varpas savimonės žadintojas, kviečia lietuvius rūpintis savo tauta
- Varpas yra metafora, kuri atstovauja Tautinio atgimimo šalininkus, kurie stengėsi pasibelsti į lietuvių inteligentijos sąžinę, jog jie suprastų, kad lietuvių kalba yra lygiavertė kitoms Europos kalboms.
- Taigi nors ir XIX a. lietuvybei grėsė didelis pavojus, buvo daug išsilavinusių poetų kaip Maironis ir V. Kudirka, kurie savo tekstais skatindavo lietuvius pažadinti savo tikrąją savimonę.
Vincas Kudirka - EILĖRAŠTIS „TAUTIŠKA GIESMĖ“
Giesmė trumpa, raiški. Joje skelbiamas tautinis dekalogas (didvyriškumas, istorinė atmintis, stiprybė, dorybė, darbas, gerovė, apšvieta, teisingumas, meilė, vienybė) turi užkalbėjimo, įtikinimo jėgos. Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą. Tai ir yra kiekvienos religijos praktinė pusė. Kudirka visuomet buvo praktikas, tikėjęs, kad doros galima išmokyti, o geriausias mokytojas – darbas, istorija. Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės. Vadindamas Lietuvą „tėvyne mūsų“, tiesiogiai kreipdamasis į „didvyrių žemę“, Kudirka kuria dvejopą Lietuvos vaizdą: romantinį, būdingą susitelkiančiai tautai, ir istoriosofinį. Giesmės vaizdai paprasti, emblemiški, lengvai įsimenami ir suprantami kiekvienam žmogui: didvyrių žemė, dorybės takais einą Lietuvos vaikai, tamsą išsklaidanti saulė, meile degančios širdys. Viskas – Lietuva, Lietuvoj, Lietuvos, Lietuvai. Žodžio įtaiga, liepimu, įsakymu auklėjama, vienijama, skatinama aktyviai veikti. Giesmė – kaip karo žygio maršas: trumpa, energingo ritmo.
- Čia išvardytos svarbiausios tautos vertybės – meilė tėvynei, darbas jos labui, tautiečių vienybė, dora
- Nors giesmėje neminimas Dievas, bet Kudirka siekia išauklėti tobulą žmogų – dorą, mylintį tėvynę ir savo artimą.
- Poetas sukūrė maldą tėvynei, prilygstančiai Dievui. Į ją tiesiogiai kreipiamasi, jos prašoma stiprybės.
Vincas Kudirka - EILĖRAŠTIS „LABORA!“
Nepaisant nusivylimo, tautinio atgimimo idėjos yra siejamos su kvietimu kibti į darbą dėl tėvynės bei žmonių ateities, kadangi XIX a. pabaigoje Lietuvoje ypač sustiprėjo siekis priešinis carizmo represijoms. Vienas iš tautinio atgimimo veikėjų buvo Vincas Kudirka – poetas, literatas, medikas, visą savo gyvenimą skyręs lietuvių tautai žadinti, siekęs apsišvietusius lietuvius įtraukti į kultūrinę veiklą. Kudirkos eilėraštyje „Labora!“ matomas kvietimas imtis darbo dėl tėvynės. Vien pavadinimas „Labora“ – lotyniškai reiškia „dirbk“. Kvietimas dar labiau sustiprinamas šauktuku. Pats eilėraštis pradedamas kreipiniu: „o broli“, kuriuo kreipiamasi į tautiečius, retoriniu sušukimu juos skatinant keltis iš dvasinio sąstingio, kibti į darbą ir niekada nepasiduoti: „O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“ Eilėraščio meniškumas pagyvinimas metaforomis: „šventa ugnis toji“, „Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“, kurios reiškia meilę tėvynei, kuri skatina pabusti, dirbti ir iš gyvenimo pasiimti kiek įmanoma daugiau. Šis eilėraštis taip pat yra skirtas atsisveikinti su Varšuvos studijų draugais Varšuvos universiteto baigimo proga.
- Tai oratorinis eilėraštis
- Jaunas žmogus skatinamas dirbti ir gyventi prasmingą gyvenimą
- Tik prasmingas darbas lemia asmens stiprybę, gyvenimo vertę
- Žmogus turi būti stojiškas
- eilėraštyje „Labora!“ matomas kvietimas imtis darbo dėl tėvynės
- labora – lot. Dirbk
„Aušros“ įtaka
XIX a. lietuvių kultūrinį gyvenimą galima skirstyti į dvi dalis: prieš Jono Basanavičiaus laikraštį „Aušra“ (1883–1886) ir po jo. Ne vienam šviesuoliui laikraštis padarė didelę įtaką – Vincas Kudirka vienas jų.
Kudirkos (1858–1899) gyvenimas simboliškai sutampa su tautos atgimimo istorija. Kaip ne vienas inteligentas V. Kudirka labai asmeniškai išgyveno savo kultūrinės tapatybės susidvejinimą. Tą savo gyvenimo tarpsnį jis viešai išpažįsta laikraštyje „Varpas“ (1893 m. Nr. 3):
… ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. […] … stengiausi kalbėti nors blogai, bet lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs atlankyti, šalindavausi iš tolo… […] Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka… […] Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. […] Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“.[…] Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…
Taigi „Aušros“, pirmo lietuviško laikraščio, poveikis didžiulis – jį skaitydamas, V. Kudirka atgauna prarastą lietuvišką tapatybę. Apmąstydamas praeitį, V. Kudirka supranta, kad tauti̇̀nės tapatybės pamatas – gimtoji kalba. Prasideda naujas gyvenimas – sąmoningai apsisprendusio kultūrininko tarnavimas tautai.
Lietuviška kultūrinė V. Kudirkos veikla
Nors oficialiai V. Kudirka įgijo gydytojo specialybę, iš tiesų buvoproduktyviausias lietuvių publicistas, vienas iš laikraščio „Varpas“ (1889–1905) įkūrėjų, jo redaktorius ir pagrindinis žurnalistas, be to, kūrė satyras, kritikuojančias visuomenės gyvenimą („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“), rašė eilėraščius (rinkinys „Laisvos valandos“), kūrė naujos Lietuvos kultūros projektą („Lietuvos“ draugijos įstatai), vertė F. Šilerio, Dž. Bairono ir kt. rašytojų kūrinius, rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas, parengė eiliavimo pagrindų knygelę „Tiesos eilėms rašyti“ ir kt.
Laikraštis „Varpas“: tautos programa ir požiūris į literatūrą
Publikacijos „Varpe“ ir laikraščio redagavimas – reikšmingiausia visuomeninė V. Kudirkos veikla. Per „Varpą“ plito pozityvistinės idėjos. Per „Varpą“ V. Kudirka nubrėžė kryptį tautiniam sąjūdžiui ir kultūrinei veiklai. Varpininkai akcentavo lietuvių tautos priklausymą Vakarų Europos kultūros tradicijai. Užsibrėžiamas uždavinys – kelti lietuvių tautą į civilizacijos aukštumas. Siekiama tokių vertybių, kaip: demokratija, tolerancija, veiklumas, racionalumas. Tautinis atgimimas suvokiamas kaip pažangus reiškinys, modernėjimo procesas. V. Kudirka dėl nuosmukio kaltina ne tik carinės Rusijos priespaudą, bet ir pačių lietuvių tingumą, nerangumą, konservatyvumą.
Literatūroje varpininkai rėmė realizmo meną dėl jo ryšio su realiu gyvenimu. Didžiausias dėmesys skiriamas socialinėms problemoms, individo vidinio pasaulio gelmė (romantinės literatūros pamatas) tampa neįdomi. Kita vertus, daug dėmesio skiria pačiai lietuvių kalbai: imasi ją norminti, kalbą vertina kaip pasipriešinimo priemonę rusinimo politikai (tuo metu Lietuvoje buvo spaudos draudimo laikotarpis).
Vinco Kudirkos poezija
Nedidelį poezijos pluoštą V. Kudirka sudėjo į eilėraščių rinkinį „Laisvos valandos“. Rinkinio pavadinimas skamba kiek paradoksaliai: laisvos valandos – tai ne laisvalaikis, kaip turėtų būti, bet sunkus darbas, eilėraščių, skirtų aukštiems idealams įtvirtinti, kūrimas. Vadinasi, net ir laisvalaikis – darbas visuomenei. V. Kudirkos kurtaoratorinė poezija turi vieną adresatą – tautą – ir yra paremta etiniais principais: įsipareigojimu dirbti tėvynės ir tautos labui, aukštų idealų siekimu, tarnavimu tėvynei (eilėraščiai „Varpas“, „Labora“ ir kt.). Ypač prasmingas proginis eilėraštis „Varpas“, skirtas pirmajam žurnalo „Varpas“ numeriui:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu
Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…
Šiame posme simboliškai išreiškiama mintis, kad J. Basanavičiaus „Aušros“ pradėtą darbą tęs laikraštis „Varpas“.
Rašydamas „Tautišką giesmę“, V. Kudirka žinojo, kad kuria himną. Įdomu tai, kad šis eilėraštis turi panašumų su krikščionių malda: pradžia „Lietuva, tėvyne mūsų…“ primena „Tėve mūsų“, o pabaigoje „Vardan tos Lietuvos…“ asocijuojasi su maldos pabaiga „Vardan Dievo tėvo…“ Taigi V. Kudirkos poezija idėjiniu požiūriu – jo publicistikos tęsinys.
Išvada
„Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu“, – tai V. Kudirkos žodžiai „Iš mano atsiminimų keletas žodelių“. Tuo metu kurti lietuvių literatūrą reiškė kurti naują Lietuvą. Carinės Rusijos okupacijos metais, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu naujos Lietuvos kūrimas buvo itin pavojingas užsiėmimas, tam reikėjo konkretaus politinio apsisprendimo. V. Kudirka visu savo gyvenimu ir kūryba parodė prometėjišką apsisprendimą tarnauti Lietuvai ir jos žmonėms.