Vincas Mykolaitis-Putinas: biografija, reikšmingiausi kūriniai, konspektai

(MODERNIZMAS, XX a. )

XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas, dramaturgas. Pirmojo lietuviško psichologinio intelektualaus romano “Altorių šešėly” autorius.

Baigė Seinių kunigų seminariją, buvo įšventintas į kunigus. Rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritiką.

Ėmė tolti nuo dvasininkijos ketvirto dešimtmečio pradžioj, nes nematė galimybių suderinti kunigo pareigų su kūryba. Sukūrė šeimą, buvo ekskomunikuotas (tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač mama).

Vincas Mykolaitis-Putinas, būsimas rašytojas, pakluso tėvų norui – baigė Seinų kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, taigi tapo kunigu. Vėliau Šveicarijoje studijavo filosofiją ir meno istoriją, o Vokietijoje (Miunchene) – literatūrą. Būdamas užsienyje ypač pajuto savo (kunigo ir poeto) padėties dvilypumą, tačiau kunigystės oficialiai atsisakė tik 1935 m. (būdamas 42 m.). Jau trisdešimtmetis V. Mykolaitis-Putinas – žinomas rašytojas: jo plunksnai priklauso simbolistinės poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927), psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“ (1931–1933) ir kt. Tuo metu rašytojas profesoriauja Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. skaito paskaitas Vilniaus universitete. Jo studentais buvo Salomėja Nėris, Juozas Grušas (Kaune), Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis (Vilniuje). Antrosios sovietų okupacijos metu (nuo 1944 m.) Putinas, likęs Lietuvoje, atstovauja Nepriklausomos Lietuvos, dingusios istorijos sūkuryje, kultūrai. Putino eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“) tapo pasipriešinimo režimui manifestu. Rašytojas 1967 m. amžinojo poilsio atgulė į Vilniaus Rasų kapines.

Vincas Mykolaitis-Putinas - psichologinis romanas „Altorių šešėly“

Romanas „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. O patį individo likimą lemia vidiniai apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai.

Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas). Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį kankinę klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio.

Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais: pirmoje dalyje („Bandymų dienos“) atskleidžiamas pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei; antroje dalyje („Gyvenimas eina“) – darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene; trečioje dalyje („Išsivadavimas“) – grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo. Daug svarbesnis vidinis romano siužetas – Liudo Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas. Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Kita vertus, Liudą Vasarį atidžiai stebi ne tik pasakotojas – pats veikėjas linkęs į savistabą: pats analizuoja savo elgesį, pats save vertina. Beje, romanas dėl analitinio pasakojimo pobūdžio, t. y. dėl griežtos pasakojimo struktūros bei sąvokų gausos, apibūdinamas ir kaip intelektualinis.

Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis – tarnauti tautai. Deja, kunigų luomo realybė kitokia, todėl Vasaris vis labiau nusivilia savimi, nes nejaučia pašaukimo, o dirbti be ypatingo Dievo pajautimo negali – mano apgaudinėjąs kitus. Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia išgyventi vidinę dramą.

Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, tiek romane „Altorių šešėly“ dėmesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba, kurią vartojo V. Mykolaitis-Putinas eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ ir Liudas Vasaris simbolistiniuose eilėraščiuose. Be to, tiek Liudas Vasaris, tiek Putino lyrikos žmogus – intravertiški, ieškantys, į laisvę besiveržiantys individai.

Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo įsikūnijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris.

Ypač sudėtingas romano pasakotojas. Jis į pagrindinį veikėją žvelgia iš kelių perspektyvų: iš labai arti ir iš šalies. Jis niekada nelieka abejingas: perteikia, vertina ir pateisina pagrindinio veikėjo išgyvenimus, svyravimus, svarstymus.

Romano reikšmė. Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė. Tai pirmas intelektualinis psichologinis, erotinis romanas lietuvių literatūroje.

  • Putinas pirmasis lt literatūroje visą dėmėsį sutelkė į žmogaus individualybę.
  • Romane į savianalizę linkęs ir pats veikėjas, jis save stebi, nuolat svarsto, apmąsto savo poelgius.

Autobiografiškumas: Putinas pripažino, kad pagrindinį veikėją kvaršinę klausimai yra autobiografiško pobūdžio, tačiau neigė jog kūrinys yra biografinio pobūdžio.

1 dalis. Bandymų dienos:

„Kaip kunigas aš ne poetas, kaip poetas aš ne kunigas“

  • Liudas Vasaris stoja į kunigų seminariją, didelę įtaką daro tėvai, tačiau jis bijojo nueiti ne tuo keliu.
  • Tačiau jis nejaučia meilės Dievui ir dėl to nerimauja. Vasaris jaučia kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu.
  • Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį“, pažintis su Liuce – meilės jausmą, norą patikti moterims.
  • Jį aplanko tėvai, jis supranta, kad jis jiems nebe sūnus, o kunigas.
  • Negalėdamas atvirai išreikšti savo jausmų, Vasaris pradeda rašyti eilėraščius, kuriuos netrukus pradeda spausdinti vienas jo bičiulių kuruojamas leidinys.
  • Nepaisant vis maištingesnių jausmų sieloje (noro mylėti, noro nevaržomai kurti, bodėjimosi kunigų veidmainiškumu) jis priima skaistybėsįžadus ir netrukus tampa tikru kunigu.

2 dalis. Eina gyvenimas:

  • Liudas Vasaris paskiriamas vikaruį Kalnynų parapiją. Čia jis susiduria su pilka realybe – grubiais, veidmainiškais kunigais, varginančiu, sielą sekinančiu darbu, rutina.
  • Jam sunku rasti bendrą kalbą su parapijiečiais, juos auklėti, suprasti jų gyvenimą.
  • Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūkininku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla.
  • Vasario mylimoji Liucė išteka už daktaro Brazgio ir tampa jam tolima.
  • Liudas bėga į gamtą- ten kur veržiasi jo meniška siela. Jaunasis kunigas prieglobstį atranda dvare, kur lankosi jauna lenkų baronienė Rainakienė. Pažintis su ja jam atveria kitokį dvasios gyvenimą. Baronienė aprūpina Vasarį knygomis iš dvaro bibliotekos ir savo dėmesiu.
  • Dvaras jį traukia, jis godžiai skaito knygas, pokalbiai su drąsia, išsilavinusia moterimi, jis pajunta savo vertę, ima atviriau svarstyti savo dvilypumo problemą.
  • Vasaris, nepaisydamas neigiamos klebono nuomonės, baronienės kaip „laisvo elgesio“ moters reputacijos, ja susižavi ir dažnai drauge leidžia laiką kartu.
  • Čia jis vėl susiduria su vidiniu konfliktu tarp noro būti mylimam ir jam, kaip kunigui, tinkamo elgesio. Jis bando bendrauti su pavyzdingais, asketiškais kunigais (Šlavantų tėveliu ir kunigu Ramučiu), bet pamato, kad tokiu pats tikrai netaps. Tačiau prasideda Pirmasis pasaulinis karas, ir Liudas Vasaris ryžtasi išvykti į Peterburgą.

3dalis. Išsivadavimas:

  • Vaizduojamas Liudas Vasaris, grįžtąs į jau nepriklausomą Lietuvą po dešimties metų. Jis gyvenęs Vakarų Europoje, ten gavęs filosofijos daktaro išsilavinimą. Per tuos metus jis nutolo nuo dvasinio gyvenimo, priprato prie pasaulietiško kultūrinio gyvenimo, išblėso jo idealizmas.
  • Grįžęs jis ima vengti savo kaip kunigo pareigų, vengia bendravimo su kitais kunigais. Jo tėvai tikisi, kad jis dabar tapsiąs klebonu, bet Vasaris išvyksta į Kauną ir tampa gimnazijos direktoriumi. Ten jis vėl netikėtai susitinka su Liucija, kuri vėl ištekėjusi ir dabar yra turtinga Kauno ponia. Vasaris imasi mokyti jos sūnų Vytuką ir nuolat bendrauja su Liucija. Jų bendravimas palaipsniui perauga į rimtesnius santykius. Vasaris tęsia savo literatūrinę veiklą ir vienos vakaronės metu susipažįsta su iš Amerikos kilusia pianiste Aukse. Jiedu pamilsta vienas kitą, bet Vasaris vis negali nutraukti savo santykių su Liucija. Bet mirus Vytukui Liucija puola į depresiją, o vėliau nusižudo(tada jis supranta, kad kunigystė gali pražudyti). Liudas Vasaris, nepaisydamas kunigų įkalbinėjimų, baimės dėl ateities, pasiryžta atsisakyti kunigystės ir nori tęsti savo gyvenimą su Aukse.

Romano laikas: 18 metų. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris išgyvena sielos konfliktą, nes negali apsispręsti, ar kunigo, ar poeto kelias jam yra artimesnis:

  • Kunigo gyvensena jam yra svetima, tačiau prisitaikyti – vadinasi išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stoja prieš visus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu.
  • Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, be to jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias – grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus.
  • Pažindamas save žmogus tampa pilnaverčiu individu, kuriam iki visiškos gyvenimo pilnatvės reikia tik atskleisti save aplinkiniams žmonėms. Pati aplinka žmogui padeda apsispręsti. Liudo Vasario gyvenime aplinka padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai.

Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi istorijos lietvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs.

Psichologizmas ir intelektualumas

Visą Liudo jausmų ir būsenų kaitą sužinome ne iš jo vidinių monologų, bet tarsi iš šalies. Vasariui savianalizė yra kasdienė dvasinė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis, nagrinėjantis. Atrodo, kad Vasariui trūksta patyrimo, jis menkai pažįsta žmones, nemoka deramai įvertinti savo poelgių, todėl už jį sprendžia pasakotojas. Tai subrendusio, didelę gyvenimo patirtį turinčio žmogaus išvados – jis tarsi jau subrendęs, daug patirties sukaupęs, suaugęs Liudas Vasaris.

Vincas Mykolaitis-Putinas - EILĖRAŠTIS „TARP DVIEJŲ AUŠRŲ“

Eilėraščio pagrindas – nakties peizažas, tačiau jis nėra dingstis apmąstyti būties paslaptingumą. Fantastiški regėjimai tirpdo realybės kontūrus, naikina ribą tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Matomas pasaulio grožis išsivaduoja iš visų varžtų, tampa beribis.

Lyrinis subjektas domisi ne kasdienybe, o būties paslaptimi, išsako norą pajusti visų reiškinių gelmę. Iš dangaus aukštybių sklindanti energija randa atsaką žmogaus sieloje – lyrinis subjektas žavisi regėjimais ir tarsi pakyla į dieviškas aukštumas, tampa visa regintis, visa apimantis. Tačiau lyrinis subjektas patiria ir savo vienatvę.

Dievo apvaizdos („veizi visa reginčios akys“) sužadina palaimingą būseną temdo beveidė lemtis, kurios akivaizdoje žmogus užsisklendžia. Laikas naikina žmogaus ir visatos harmoniją, nes kosmosas alsuoja amžinybe,  o žmogaus gyvenimas, jo aplinka turi pradžią ir pabaigą. Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis netikrumas : „Ir tu nebežinai, / kokiu vardu juos vadinti.“).

Pirkinių krepšelis