Kūrybos bruožai. V. Mačernio kūrybai būdingai egzistencializmo pasaulėjauta, kurios teigimu, žmogus supantis pasaulis yra priešiškas, pilkas, o individas yra pasmerktas kovai, kančioms, mirčiai. Kaip priešingybė, moralinė ramstis pilkame pasaulyje V. Mačernio lyrikoje atspindimas namų motyvas, gimtinė (kaimelis). Mačernio kūrybos žmogus nuolat ieško, kelia egzistencinius būties klausimus. Lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas (vienu metu tučia, kitą akimirką – pilnatvė). Vyrauja filosofinis rašymas, kurį persmelkia ieškojimas, abejonė, nerimas.
Eilėraščių ciklas „Vizijos“
Vienintelis baigtas Mačernio kūrybos vaisius. Jį sudaro: a) įžanga; b) septyni regėjimai; c) pabaiga.
Pagrindinė mintis. Kurti, mąstyti įkvepia tik sava, sakrali namų erdvė.
Pasak V.Mačernio, namai, ten kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė, globota artimų žmonių. Gimtoji žemė – tai kūrybinių galių ir apskritai prasmingo gyvenimo šaltinis.
Namų reikšmę ryškiausiai atskleidžia „Vizijos“. Lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas – nuo pilnatvės ir palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos. Vizija yra geidžiamiausia eilėraščio žmogaus būsena, tai palaima, kurią jis sieja su apsvaigimu. Patyręs viziją žmogus vėl grįžta į tikrovę ir vėl jaučia nuobodulį, tuštumą.
Palaimos akimirkomis jis dažniausiai regi savo senolę, kuri ne tik jį globoja, bet ir padeda pažinti pasaulį, ragina eiti, ieškoti. Senolė yra dvasinių ieškojimų lėmėja ir vertintoja.
Gimtinės erdvei priešinama miesto, į kurį ateina jaunas žmogus, erdvė – tamsi, purvina. Čia žmogus supilkėja, gyvena be džiaugsmo ir vilties. Taigi, genties jausmas, šviesus gimtųjų namų paveikslas įkvepia kurti ir gyventi, padeda suvokti savos egzistencijos paskirtį.