Žmogus – didi mįslė, įmenama tik kantriausiems ir išmintingiausiems žmonėms. Pažinti žmogų – tai pažinti pasaulį. Siekis įminti žmogiškąją prigimtį, ko gero, ir glūdi žmogaus prigimtyje. Laikui bėgant, žmogų siekta apibrėžta įvairiai. Antikos laikais žmogus buvo siejamas su „harmonijos“ idėja – žmogus buvo tobulos darnos dalis, prisidedanti prie gerovės. Tiesa, senovės graikų žmogaus vaizdavimas kito ir kinta iki šiol, todėl verta atsigręžti į pasaulio literatūros klasikus, kurie literatūros šedevruose atskleidžia žmogų: J. V. Gėtės tragedijoje „Faustas“ įkūnijama nuolatos savęs ieškančio žmogaus vaizdinys, o Fiodoro Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“ įkūnijama dvilypė individo prigimtis.